Parama dėkojame




G. Garalis: „Į priekį ženk drąsiai...“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Prieš keletą dienų – rugpjūčio 19-ąją – minėta Pasaulinė fotografijos diena. Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą be galimybės įamžinti svarbias akimirkas. Fotografija tapo ne tik meno forma, tačiau ir dominuojančiu informacijos perdavimo šaltiniu. 2017 metų statistika kalba, kad per dvi minutes pasaulyje padarytų nuotraukų skaičius yra lygus visoms nuotraukoms, padarytoms per visą XIX amžių. Ar sunki fotografo duona?

„Dirbti su žmonėmis sudėtinga. Visada pasitaiko įvairių problemų. Reikia mokėti su jais bendrauti. Aš, sakykim, susitvarkau“, – taip kalba mažeikiškis fotografas Gintautas Garalis. Pasak jo, reikia būti optimistiškam, kad kažką pasiektum, neužtenka vien matyti realią situaciją. G. Garalis fotografuoja jau nuo vaikystės. Vėliau gana ilgą laiką dirbo tik toje srityje, o maždaug prieš metus vėl įsiliejo į fotografiją.

– Papasakokie apie savo šeimą.

– Esu vedęs. Turiu tris vaikus. Žmona turi buhaterinį išsilavinimą, tačiau buhaltere nedirba, nes nepatinka. Tėtis baigęs Šiaulių politechikumą (taip vadinosi seniau), įgijo radijo aparatūros gamybos ir remonto specialybę. Grįžes iš armijos trumpai dirbo čia, Mažeikiuose, šilumvežio mašinistu. Vėliau jau pagal specialybę – remontavo televizorius, o dar vėliau daug metų išdirbo ant daugiabučių montuodamas TV antenas. Mama baigusi Mažeikių politechnikumą. Pradžioje dirbo Kompresorių gamykloje, paskui Namų valdyboje. Vėliau – kartu su mano tėčiu – prie nuotraukų.

– Kur mokėtės, ką studijavote?

– Pats esu baigęs Kolpingo kolegiją, Interverslą.

– Kokie ryškiausi Jūsų prisiminimai iš vaikystės?

– Ryškiausiai įstrigusios man Žiemos šventės Mažeikiuose.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias fotografijoje? Kiek laiko dirbate šį darbą?

– Prieš man pradedant lankyti pirmąją klasę, tėtis ieškojo fotografo. Tais laikais nebuvo kaip dabar – daug fotografų. Tada gal iki dešimties jų tebuvo visame mieste. Tuomet kažkas jam paskolino fotoaparatą, paaiškino, kaip fotografuoti. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Jis pats intensyviai fotografavo gal iki kokių 1996 metų. Dar tada, kai iš fotografijos buvo galima uždirbti. Dabar mažai kas uždirba iš to. Pirmąsias nuotraukas pats dariau būdamas 14 metų. Tada, kai tėtis buvo išvažiavęs. Niekam kitam negalėjo atiduoti fotoaparato. Su tėčiu kartu fotografuodavome ne vieną kartą, tačiau tada reikėjo vienam.

– Jums patinka šis darbas?

– Patinka. Daug fotografavau mokydamasis 11–12 klasėse. Tada tokių dalykų, kaip nuotraukų skirstymas, nebuvo, nes tada išvis į mokyklą nenueisi. Turėdavo skirstyti kažkas kitas. Tada buvo labai madinga šventes pratęsti ir antrą dieną. Šiais laikais jau tai būna rečiau, tačiau, jeigu švenčia ir antrą dieną, žmonės labiau perka nuotraukas, darytas antrąją šventės dieną. Jeigu sodyboje šventės būna su nakvyne, tai, vadinasi, kitą dieną bent jau iki 12 val. tikrai tęsis. Vėliau apie 20 metų išvis nefotografavau, tačiau dirbau su nuotraukomis, t. y. nuo 1997 m. iki praėjusių metų.

– Kodėl pradėjote praėjusiais metais vėl fotografuoti?

– Dėl vienos draugės. Vis žadėdavau ją nufotografuoti, o jinai vis netikėjo. Nuo to ir prasidėjo. Gal ir būdavo per tuos 20 metų, kad reikėdavo nufotografuoti kokį kėbulo numerį ar pan., bet tai nesiskaito.

– Kokių įsimintinų patirčių turite?

– Geriau dirbti vienam, nei turėti reikalų su kitais. Dirbant su žmonėmis visada pasitaiko įvairių problemų. Reikia mokėti su jais bendrauti, aš, sakykim, susitvarkau. Nesakau, kad geriau vienam, tiesiog su žmonėmis sudėtinga. Pavyzdžiui, pora nori pasidaryti nuotrauką ant drobės. Jos savikaina nemaža. Jie su žmona pirmiausia susiginčija dėl nuotraukos, vyras išrenka ir paduoda man. Po kelių dienų ateina, sako, jog kitą nuotrauką norėjo. Tokiu atveju perdarai, o senoji drobė lieka sunaikinimui. Būna įvairių situacijų. Galų gale, visiems neįtiksi.

– Kokie Jūsų pomėgiai? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu ir ar daug jo lieka?

– Domiuosi elektronika. Tik ne telefonais. Patinka remontuoti. Nesu profesionalas, daug ko nežinau, todėl daug laiko tam ir neskiriu. Seniau labiau domėdavausi. Dar iš vaikystės yra likęs randas, kai nusideginau su lituokliu. Laisvalaikį visaip leidžiu: su šeima ir be šeimos. Būna įvairių situacijų. Jeigu dar kalbant apie laisvalaikį, mėgstu skaityti knygas, bet tik psichologines.

– Mėgstate keliauti? Kur esate buvęs?

– Taip, mėgstu. Esu buvęs įvairiose stovyklose užsienio šalyse, o šiaip Europoje esu aplankęs daug šalių.

– Jums tenka daug bendrauti su žmonėmis. Kokie jie šiais laikais?

– Jei kalbant apie lietuvius, pavydūs vienas kitam, bet šiaip labai darbštūs. Daug kas padaryta tik dėl žmonių darbštumo. Pasižiūrėjus į kaimynines valstybes, ten daug prastesnė situacija. Bent aš taip manau.

– Esate optimistiškas žmogus?

– Jeigu nebūsi optimistiškas, nieko nepasieksi. Reikia tik teigiamai žiūrėti į priekį. Gal ir realiai į viską reikia žiūrėti, bet teigiamai. Be to, o kaip nustatyti tas realybės ribas?

– Kokių svajonių turite? Galbūt jas jau pasiekėte?

– Labai norėčiau nufotografuoti „žvaigždę“. Tačiau ne Lietuvos, o pasaulio lygio įžymybę. Negyvenu svajonėmis. Gali turėti tikslą, kurio sieki, bet svajonės – ne. Svajonės nelyginu su tikslu.

– Kas Jūsų nuomone, yra tikslas?

– Žiūrint, būtent koks. Manau, tiesiog gyveni, žiūri į priekį. Jei numatyčiau kažkokius tikslus, jie būtų per dideli.

– Kodėl pasilikote dirbti Mažeikiuose? Galbūt kituose rajonuose būtų daugiau perspektyvų?

– Taip susiklostė situacija, bet neatmetu galimybės, kad galėsiu išvažiuoti. Gal net ir iš Lietuvos.

– Ar Mažeikiai Jūsų gimtasis miestas?

– Taip. Nors iš tiesų esu gimęs Tirkšliuose.

– Koks Jūsų požiūris į politinį gyvenimą?

– Stengiuosi labai nesigilinti į tuos reikalus. Nėra ten gerai, bet nieko negali pakeisti ir padaryti geriau. 90 proc. politikų galvoja apie save, 6 proc. galvoja, kaip įtikti rinkėjams per kitus rinkimus, likusieji 4 proc. – kažką padaro.

– Kodėl, Jūsų nuomone, nėra vienybės Lietuvoje?

– Gal todėl, kad kiekvienas ieško daugiau naudos sau, nei kitiems.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams, visai šiuolaikinei visuomemei?

– Lietuviai galėtų būti daugiau susikoncentravę ir nebijoti pasipriešinti tam tikriems valdžios sprendimams. Lietuvoje nėra vienybės.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode