Taip sako keturiolikmetė Auksė Rūsytė. Mergina dar tik aštuntokė, tačiau jau gali pasigirti nemaža fotografavimo patirtimi. Ypač daug užsakymų buvo praėjusią vasarą. Visgi, kai veikla maloni, tai ir darbu to nepavadinsi. O fotografuoti Auksei patinka. Tai hobis, kuris merginai dovanoja bene daugiausia gerų emocijų.
Auksė Rūsytė prisipažįsta, kad jau kurį laiką neišeina iš namų be fotoaparato. Kaip nutiko, kad aštuntokė susidomėjo fotografavimu? Pasirodo, į fotografiją ji pasuko dėka pažįstamos merginos. Toji mergina prieš kurį laiką atliko Auksės šeimos foto sesiją. Fotografei tada buvo ne ką daugiau metų, nei dabar Auksei. „Vadinasi, ir aš, būdama moksleivė, galiu fotografuoti“, – pamanė tada mergina. Ryžto užsibrėžtam tikslui pasiekti pakako, todėl šiandien A. Rūsytė – fotografė mėgėja, kurios paslaugomis naudojasi ir draugai, ir nepažįstami žmonės, norintys įamžinti svarbias gyvenimo akimirkas.
Tėveliai pasirūpino, kad dukros pomėgis būtų įgyvendintas – Kalėdų proga padovanojo fotoaparatą. Kad fotografija įtraukia, Auksės mama žino labai gerai, nes ir jos tėtis savu laiku turėjo šį pomėgį. „Jis ne tik fotografavo, bet ir nuotraukas pats darė, tokiame tamsiame kambarėlyje jas ryškino, o ir dabar per šeimos šventes visada jį telefonu fotografuojantį ar filmuojantį galima matyti“, – pastebi moteris. Taigi Auksė su seneliu turi bendrą pomėgį. „Kai išvažiuoju su seneliu grybauti, tai miške vyksta fotosesija: senelis grybauja, o aš fotografuoju“, – juokiasi Auksė.
Turbūt kiekvieno pradedančiojo fotografo akiratyje iš pradžių būna gamtos vaizdai. Taip nutiko ir Auksei. Pirmieji kadrai daryti gamtoje, stengiantis ieškoti išskirtinių momentų. „Kai vaikščiojame parke, žiūrėk, mes jau būsime kelis ratus apėję, o Auksė vis dar stovi su fotoaparatu prie kokio lapo, fotografuoja jį iš visų pusių. Ji vaizdus mato kitaip nei mes. Taigi mūsų bendros kelionės, pasivaikščiojimai, jei tik dukra turi fotoaparatą, užtrunka labai ilgai“, – šypsodamasi sako mergaitės mama Brigita.
Jaunoji fotografė prisipažįsta, kad jai labiausiai patinka nuotraukose įamžinti vaikus. Žavi natūralumas: jie, priešingai nei suaugusieji, nesistengia pozuoti, nenori nuotraukose atrodyti kuo idealiau. Pagauti netikėtus kadrus, kurie atskleistų akimirkos žavesį ir parodytų sustabdyto momento prasmę, – Auksės fotografavimo siekiamybė. „Auksės nuotraukose nėra pozavimo, ji labiau mėgsta užfiksuoti detales: tai ranką, tai žmogaus akis, žvilgsnį. Kartais to kios pagautos akimirkos net už širdies griebia. Ne kiekvienas fotografas galbūt ir atkreiptų į tai dėmesį. Auksė turi menininkės gyslelę, todėl ir jos žvilgsnis yra kitoks“, – aiškina mama.
Fotografijai Auksė skiria labai daug laiko. Kartais tenka net iš pamokų „Ryto“ pagrindinėje mokykloje išsiprašyti dėl šventinės fotosesijos. Iki išnaktų mergina prasėdi prie kompiuterio (nors tai nepatinka mamai), tvarkydama nuotraukas, kad pasiektų geriausio rezultato. „Pradėjusi fotografuoti, labiausiai bijojau, kad mano nuotraukos žmonėms nepatiks, kad jie nebus patenkinti“, – prisipažįsta Auksė. Tačiau nusivylimo patirti dar neteko. Toliau užsiimti fotografija skatina geri atsiliepimai, vis didėjantis ratas žmonių, norinčių, kad būtent ji atliktų fotosesiją. Auksė fotografuoja per krikštynas, gimtadienius, kaip asistuojančiai fotografei teko padirbėti ir vestuvėse. O draugių, klasiokių asmenines fotosesijas jau sunku ir suskaičiuoti. A.R. ART. Tokiu ženklu pažymėtoje vieno socialinio tinklopaskyroje mergina publikuoja savo darytas nuotraukas. Auksei patinka, kai nuotraukos sulaukia nemažai „like“ paspaudimų – tai būna geriausias jos darbo įvertinimas. „Nepatinka imti už fotografijas pinigus, atrodo, jog geriau būtų, jei saldainių duotų už darbą“, – šypsosi Auksė. Ji – kukli mergina, nemėgstanti būti dėmesio centre, nesiveržianti pozuoti prieš objektyvą, jai geriau viską stebėti iš šalies.
Fotografija Auksės gyvenime pakeitė dailę. Nuo pirmos klasės Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje lankė dailės pamokas, savo grupėje buvo jauniausia. Šešerius metus tris dienas per savaitę po pamokų skubėdavo į dailės užsiėmimus, likusių dienų laisvalaikį skirdavo šokiams – nuo darželio iki dabar šoka Plungės kultūros centro šokių kolektyve „Žirginėliai“. Pastaroji veikla irgi labai patinka. „Šokdama aš atsipalaiduoju, pailsiu, man labai patinka „Žirginėlių“ kolektyve. Vien kelionės ką reiškia! Dalyvaudami įvairiuose festivaliuose, konkursuose, aplankėme Turkiją, Vengriją, Kroatiją, Lenkiją, Latviją, be galo jaudinantis ir įdomus būna dalyvavimas „Dainų šventėje“, – pasakoja A. Rūsytė.
Kaip dailininkė, Auksė taip pat gali pasigirti svariais laimėjimais. Yra dalyvavusi nemažai konkursų, tapo Stanislovo Riaubos konkurso laureate – jos grafikos darbai komisijai paliko įspūdį. „Tąkart man teko lipti į sceną atsiimti apdovanojimo už dukrą, nes Auksė su „Žirginėliais“ buvo išvykusi į „Dainų šventę“, – prisimena Brigita. Auksės šeimai jos pasiekimai, savaime suprantama, labai brangūs. „Auksė iš tiesų yra auksinis vaikas. Labai ja didžiuojuosi“, – priduria moteris.
Fotografija Auksė kol kas užsiima savarankiškai, būrelio nelanko. „Ilgą laiką ji buvo labai užimta, po pamokų vis kur nors skubėdavo, todėl dabar ir neskubame ieškoti naujo būrelio, leidžiame pailsėti“, – paaiškina merginos mama. Pačiai Auksei atrodo, kad poilsio jai nereikia. „Man nereikia pailsėti nuo savo veiklos, tuo labiau – fotografijos. Juk geriau yra ką nors veikti, nei sėdėti ir nieko nedaryti“, – aiškina keturiolikmetė.
Kad ir kaip patinka fotografija, mergina sako, kad tai jai liks artimas širdžiai pomėgis. Tapti profesionalia fotografe ji neketina. Auksės užmojis ir tikslas – studijuoti chirurgiją. Tikisi, kad svajonę pavyks įgyvendinti, tuo labiau, kad yra mokslo pirmūnė. Chemija, fizika, biologija – disciplinos, kurios labiausiai patinka. Ir studijuoti Auksė norėtų ne Lietuvoje, svajonėse – prestižinis Harvardo universitetas!
Daiva Gerikienė / „Plungės žinios“
