Marcinkevičius




Apie hibridinį karą ir kritinį mąstymą, kaip ginklą prieš jį. Atsakymas Algirdui Kazlauskui

Stengsiuosi per daug nesiplėsti, nes iš tiesų savo straipsniu pateikėte daug puikių įžvalgų ir svarbių minčių apie šį naujos kartos karą, kuriame niekas nešaudo, o jei kažkur tolumoje ir pasigirsta patrankų aidai, dažno tai per daug nebejaudina, nes noras priešintis jau seniai būna nuslopintas. Tačiau negaliu sutikti su kai kuriomis išsakytomis mintimis, kurios tarsi bando paneigti vieno svarbiausių ginklų šių laikų informaciniuose mūšiuose – kritinio mąstymo – svarbą.

Pirma, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas protą, tad turi teisę jį lavinti, o tam privalo būti sudarytos visos galimybės. Tačiau esate teisus sakydamas, jog kritinis protas yra mažumos privilegija – ne todėl, jog tai kokiais nors būdais būtų stengiamasi nuo daugumos paslėpti, tačiau dėl to, kad dauguma žmonių neteisingai interpretuoja kritinį mąstymą, todėl pradedama manyti, esą kritiškas žmogus yra tas, kuris viskuo nepatenkintas ir viską be perstojo neigia, jei tokią „kritišką visuomenę“ ir turėjote omeny, tuomet iš tiesų mes būsime dar labiau pažeidžiami destruktyvios politinės propagandos, kuri, kaip žinome, paremta faktų iškraipymu ir iš to kylančiomis sąmokslo teorijomis, kurios labai priimtinos apibūdintiems žmonėms. Tačiau būtų klaida teigti, kad daugiau iš tiesų kritiškai į pasaulį žvelgiančių žmonių sukurtų kokias nors rizikas įsivyrauti dar didesnei destrukcijai. Vienas iš hibridinio karo ginklų yra jau minėtas faktų iškraipymas, sukeliantis abejonių, iš kurių kyla visuomenės pasyvumas, kuriuo naudojantis ir galima pasiekti rezultatų, kaip pats rašėte, Rusijai leidusių taip lengvai okupuoti dalį Ukrainos – tad (tikrasis) kritinis mąstymas, – gebant atsirinkti faktus, tinkamai susidėlioti prioritetus ir adekvačiai vertinti kintančias aplinkybes, – čia cituoju jus, – jeigu yra ugdomas ir lavinamas, gali tapti tuo ginklu, kuriuo atremsime priešo informacinius išpuolius.

Antra, tikiu, jog laisva visuomenė ir yra toji, kurioje nėra dezinformacijos šaltinių, kuri nėra kvailinama ir geba skirti tiesą nuo pramanų. Žodžio laisvė negali būti suvokiama vien kaip galimybė kalbėti ką tik norime (kad ir meluoti, svarbu, kad nebūtų grasinimų ir karo kurstymo), bet kaip teisė – ir gal net pareiga – ieškoti tiesos. Be abejo, šios paieškose visad susidursime su melu, ypač, kai jis skleidžiamas specialiai, tačiau tam ir reikia kritinės visuomenės, kuri gebėtų ne tik atpažinti melą po devyniais užraktais, bet ir teisingai su juo kovoti – geriausias ginklas prieš melą yra tiesa. Naivu būtų manyti, kad mes kada nors uždarysime visus propagandos kanalus – vienus uždarius tuojau atsiras kiti – bet mes galime parengti žmones, kurie žinotų, kaip į tai atsakyti ir su tuo kovoti – tai ir yra kritiškos visuomenės ugdymas. 

Trečia, nors esate teisus, kad ir nebaigę didelių mokslų žmonės gali būti atsparūs melui, bet niekas niekuomet ir neminėjo, jog aukštojo mokslo diplomas bus skydas prieš propagandą – tarp išsilavinimo ir kritinio mąstymo iš tiesų negalime dėti lygybės ženklo, tačiau neteisinga būtų mokslo svarbą atmesti ar kaip nors jo reikšmingumą sumenkinti – švietimas, kaip ir kultūra ar religija, į žmonių gyvenimą diegia vertybes, moralės normas, jei norite – žmogiškumą. Tai yra priežastis, kodėl visi totalitariniai rėžimai uoliai naikindavo religiją ir skubiai pertvarkydavo švietimo sistemas, bei dėdavo daug pastangų formuojant naują kultūrą pagal savus principus – žmones, neturinčius gilių moralinių įsitikinimų ar tvirtų vertybių, yra kur kas lengviau valdyti, tad – siekti savų tikslų. Todėl išsilavinimas, ypač humanitarinis, kuris labiau nei bet kuris kitas analizuoja žmogiškumą, yra reikalingas kovoje su melu ir vertybių blukinimu.

Ketvirta, iš tiesų negalime manyti, jog darbą atliks universitetai – dažnai į juos stojantys žmonės jau būna suformavę savo vertybines ir moralines pažiūras, tad ugdyti savimonę dera pradėti dar nuo mažens: šeimoje, darželyje, pradinėje mokykloje... Pradžioje galbūt ir tiktų filmai bei istorijos – kultūros ir meno įtaka asmeniui nepaprastai didelė, ypač ankstyvame amžiuje, tačiau to nepakanka. Ką atsakysime žmogui, kuris gina okupantą teigdamas, jog būtent SSRS Lietuvai grąžino Vilniaus kraštą? Kad ir kiek stiprias emocijas ir sentimentus keliančių filmų apie mūsų didvyrius būtume matę ar laisvės kovotojų takais vaikštinėję, to nepakaks, jei nežinosime, kad Vilniaus krašto plotas, iki lenkams jį atimant, buvęs gerokai per 20.000 kvadratinių kilometrų, o SSRS grąžino tik truputėlį daugiau nei 9.500 kvadratinių kilometrų, tad kur pasidėjo likę dešimt tūkstančių? Ir tai tik vienas pavyzdys, parodantis, jog meilė tėvynei, kad ir kokia stipri būtų, nėra pakankama – reikia ir žinių, išsilavinimo, kritinio mąstymo.

Galiausiai manau, jog jeigu intelektas ir proto pažanga padėjo žmonijai pabaigti (ar bent jau pradėti pabaigą) visų baisių žudynių, kurios dar ne per seniausiai buvusios kiekvienos kartos kasdienybe, o šiandien tapusios smerktinu ir nebesuvokiamu blogiu, tai moralės, vertybių ir kritiško požiūrio į visuomenę, bei joje vykstančių procesų ugdymas gali tapti tuo ginklu, kuriuo užbaigsime ar bent jau prislopinsime nematomas šių laikų fronto linijas ir nebylius pasaulinius karus.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode