Marcinkevičius




Lytiškumas – visą asmenį apimanti tikrovė ar vien jo sociobiologinė funkcija?

 

Jau pats temos formulavimas nurodo, kad nestosiu nė į vieną iš pagrindinių ideologinių pozicijų lytiškumo klausimu. Todėl, kad nei vien biologinė lyties samprata, nors mes ją kažkodėl tapatiname su „sex“ ir šiandien vadiname biologine lytimi (jai jau radome ir lietuvišką atitikmenį „gimtis“), nei vien konstruktyvistinė „gender“ samprata, kuri šiandien įvardijama kaip socialinė lytis, nebus mano svarstymo prieigomis.

Pirmiausia todėl, kad tiek viena, tiek kita iš tikro nėra realiai egzistuojanti tikrovė, bet žmogaus įžvalgų dariniai, tai yra socialiniai, filosofiniai, sociologiniai, ideologiniai, politiniai konstruktai, kurie, atspindėdami tikrovę, pirmiausia yra abstraktūs sutartiniai terminai.

Ar galima lytis be jos subjekto nešėjo? Ar ji atskirai nuo jo, nuo konkretaus asmens, realiai egzistuoja? Žmogiškoje tikrovėje yra ne šios žmogaus proto abstrakcijos, bet gyvi lytiški asmenys, kaip ir mes – vyrai ir moterys (net nepriklausomai nuo galimos skirtingos seksualinės orientacijos), tėvai ir motinos, kurie, augindami vaikus, savo sveika nuovoka skiria, kas jiems yra gera ir kas destruktyvu, jei, žinoma, neužsikrečia ideologine mąstysena.

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad lietuviškai „lytis“ reiškia esmingesnį dalyką, kuris nesuvedamas nei į biologinę, nei į socialinę jos sampratą. Mūsų tarpukario Lietuvos filosofai S. Šalkauskis ir A. Maceina žodį „lytis“ vartojo platesne prasme – kaip tam tikro dalyko raiškos formą ar būdą. Perkeliant tai į žmogaus egzistavimo tikrovę tai reiškia, kad žmogiškieji asmenys yra lytiški – vyriški arba moteriški – tuo išreikšdami skirtingus būdus būti asmenimis. Mes, kaip vyrai ir moterys, vadovaudamiesi žmogiškosios tikrovės praktiniu pažinimu, galime pasakyti, kad lytiškumas – vyriškumas ir moteriškumas – yra mus giliau ir plačiau apimantis dalykas. Kiekvienu savo santykiu esame labiau vyriški arba moteriški, patirdami prigimtinius mąstymo, psichinių reakcijų, vyrų ir moterų kūniškos raiškos skirtumus, taip pat ir tuos, kurie mūsų santykiuose ir mąstysenoje yra perimti iš visuomenės: jos istorinės, kultūrinės patirties, ir dabar labiau yra akcentuojami. Tuo tarpu gender ideologija yra išraiška fragmentuotos tikrovės, kuria galima manipuliuoti ir ją neapibrėžtai plėsti, nes individai yra sudaryti iš skirtingų, tarpusavy nesusijusių charakteristikų. Paradoksalu, kad, viena vertus, stiprėjant gender kaip socialinio konstrukto ar uni-sex ideologijos spaudimui, kurios teigia, kad esti trečia, ketvirta ir t .t. lytis arba belytiškumas bei abilytiškumas, kita vertus, pasaulyje daugėja ne tik populiarios literatūros apie vyrų ir moterų skirtumus (pvz. John Gray, Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros: kaip tobulinti bendravimą ir siekti tarpusavio santykių harmonijos. Vilnius: Alma litera, 2009), bet ir mokslinių studijų. Tai pateikiama daugiatiražiais leidiniais apie smegenų veiklos, mąstymo, reakcijų, hormoninės sistemos prigimtinius skirtumus, kurie veikiant aplinkai gali būti sumažinami, nestelbiami, paveikiami, bet vis tik išlieka. Jeigu šiuos skirtumus atpažįstame, mes galime drauge aptarti ir ieškoti, kaip įveikti tuos dalykus, kurie mus, gyvus lytiškus asmenis, redukuoja į istoriškai įsitvirtinusius, arba naujai primetamus konstruktus. Tą susivokimą stiprindami mes nebesame lengvai ideologizuojami ir atpažįstame autentiško lytiškumo dovaną ir paskirtį. Žinoma, tik tuomet, jei atvirai bendraujame su pagarba vienas kitam. Ši lytiškumo dovana ir paskirtis yra integralus lyčių papildomumas (ang. integral complementarity), kuris reiškiasi: a) lygiaverčiu vyro ir moters orumu, b) reikšmingais lytiškumo skirtumais, c) sinergetiniu jų santykiu, d) vaisingumu, perduodant esminę žmogiškąją patirtį kitai kartai (Prudence Allen, „Man-Woman Complementarity“, In:  Logos, 2006, 9 (3), p. 86-96.). Būtent integralus, o ne pagal archainę schemą „pusinis“ lytiškumas, kai vyras ir moterys matomi kaip dvi vieno objekto perskirtos puselės (populiarus pasakymas „surado savo antrąją pusę“). Integralus papildomumas yra esmingesnis dalykas, nes mes, kaip vyrai ir moterys, būdami skirtingi, kiekvienas esame visaverčiai asmenys, o ne skirtingos puselės.

Tuos lytinius skirtumus, kurie mus džiugina, traukia, o neretai ir kelia įtampą, mes galime atskleisti tik atvirame abipusiame santykyje, bet ne iš anksčiau ar naujai apibrėžiamais vaidmenimis-stereotipais. Vyrų ir moterų socialiniai vaidmenys istoriškai kito, bet lytiškumas, kaip vyriškumas ir moteriškumas, neturi būti istoriškai ar naujai apibrėžiami mūsų žmogiškosios raiškos būdai. Jie autentiškai atsiskleidžia tokiame santykyje, kai mes priimame kito asmens kitoniškumą ir nelygstamą vertę. Tą aiškiau galime pamatyti ir įgyvendinti meilėje, kuri skleidžiasi šeimos erdvėje, o viešame gyvenime esame spazmuojami jau įsivyravusio funkcinio belytiško santykio. Jis reiškia tai, kad turime elgtis ne kaip vyrai ir moterys, kurie priima konkrečius darbi­nius bendradarbiavimo ir neišvengiamos subordinacijos veikloje vaidmenis. Vietoj to mes įpratome ir vis labiau skatinami veikti kaip belytės būtybės, kurios, neatlaikiusios šio nuasmeninto belytiškumo spaudimo, neretai puola į kitą kraštutinumą – flirtą ir seksualinės galios žaidimus. O jie šiandien išvirsta ir į socialinę galią kaip naują pakaitalą anksčiau egzistavusiam patriarchališkumui ir vyro autoritariškumui, t. y. į radikalųjį kairįjį feminizmą ir jo naujadarą – genderizmoideologiją bei politiką.

Priešnuodis visam tam, kaip minėjau, yra tik pagarbaus ir atviro lyčių tarpusavio santykio kūrimas, priimant kito kitoniškumą kaip galimybę kiekvienam išreikšti savo žmogiškąjį kūrybiškumą savaip – pagal savo prigimtį ir charakterio dinamiką. Būtent lytiškų asmenų bendrystė ir bendradarbiavimas šeimoje, mokykloje, visose viešose erdvėse yra būdas įveikti visus ideologinius konstruktus ir atverti asmens lytiškumo autentišką raišką. Tik tuomet mes neignoruosime mūsų prigimtinių skirtingų dovanų ir polinkių bei priimsime ir vyrui, ir moteriai savaip būdingą kūrybiškumą.

Iš viso to akivaizdu, kad ne tik šeimoje, stiprinant tėvo ir motinos santykių darną, bet ir mokykloje reikia padėti bręstantiems berniukams ir mergaitėms mokytis pagarbos jų asmeniškam unikalumui, nepaneigiamam kūniškumui, neprimetant nei tradicinių vyriškumo ir moteriškumo stereotipų (kai berniukai buvo skatinami iniciatyvumui, aktyvumui, o mergaitės tik stropumui ar nuolaidumui), nei dabar vykdomos beveik priverstinės niveliacijos kaip uni-sex ideologijos, t. y. vienalyčių arba belyčių asmenų politikos ir ankstyvo formavimo tokiai sampratai bei patirčiai. Dar blogiau, jei vaikams jau peršami privalomi kitokie lytiškumo stereotipai – berniukai, mūvintys sijonus, dažantys nagus ir lūpas, o mergaitės skatinamos dominavimui ir agresyvumui, pasitelkiant maskulinizuotos raiškos modelius.

Todėl dar kartą verta pabrėžti, kad svarbu ugdyti autentišką lytiškumą, kuris reiškiasi ir prigimtiniais mąstymo, emocinės raiškos bei kūno dinamikos skirtumais. Tas įmanoma pirmiausia ugdant pagarbą asmens unikalumui, vyro ir moters lygiaverčiam skirtingumui, taip pat jų kūrybišką bendradarbiavimą, vengiant tendencijos primesti kitam savo požiūrį ir galią. Tai reiškia ir tai, kad vaikams ir paaugliams yra būtina tokia mokyklinio dalyko programa ir popamokinė veikla, kurios leistų jiems labiau pažinti vienam kitą, kaip unikalius ir lytiškus asmenis, gerbti kito kitoniškumą bei mokytis autentiškai bendrauti ir bendradarbiauti. Čia labai svarbiu orientyru, įveikiančiu dabar stiprėjančią destruktyvią seksualizaciją, turėtų būti skaistumo ugdymas.

Kas yra skaistumas? Tai ne koks nors šventeiviškumas ar fizinė nekaltybė (tarsi sutuoktiniai jau savaime būtų „kalti“), bet toks pagarbus santykis su kitu asmeniu, kai jis pats yra priimamas kaip dovana, kai jo kūnas nėra laikomas mano juslinio pasitenkinimo ar manipuliavimo objektu, kadangi ir mano kūnas nėra atskiras nuo manęs. Juk būtent todėl, kad žmonės yra kūniški, jie yra ir lytiški. O lytiškumas nesuvedamas į biologinius skirtumus arba siauras biosocialines funkcijas, bet apima visą mūsų, kaip asmenų, raišką. Skaistumo ugdymas yra priešingas lytiniam švietimui, kuris, viena vertus, niveliuoja lytiškumo skirtumus, kita vertus, orientuoja naudotis kito kūnu kaip daiktu, primesdamas išvaizdos ir elgsenos standartus. Šiandien tokiam „saugiam“ kito vartojimui pasitelkiamos įvairios priemonės išvengti ankstyvo nėštumo kaip to santykio nepageidautinos pasekmės. Tačiau nesuvokiama ar nenorima suvokti, kad šitaip yra skatinama kūno, kaip vartojimo objekto, patirtis ir to destruktyvios pasekmės.

Kokios tos pasekmės? Savęs ir kito, kaip asmenų savivertės naikinimas, kas ypač jaučiama Lietuvoje. Tas pirmiausia veikia mergaites, reiškiasi didėjančia paauglių depresija, nepasitenkinimu gyvenimu, smurtu ir suicidiniais polinkiais, ką patvirtina ne tik statistika, bet jau ir empiriniai tyrimai Lietuvoje (Rasa Erenaitė, Oksana Malinauskienė, „Moteriškumo ideologijos sąsajos su paauglių merginų depresiškumu, savęs vertinimu ir subjektyviu pasitenkinimu gyvenimu“. In: Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris, 2012, Nr.11, p.49–74.). Iš pokalbių su vaikais ir paaugliais galiu paliudyti, kad jie yra įžvalgūs, ir, adekvačiai juos kalbinant, atpažįsta dabar juos traumuojančią funkcijų ir vartotojiškų santykių realybę, kuri nėra jiems pakankama ir juos džiuginanti tikrovė. Lytiškumo kaip dovanos patirties ugdymas atveria paauglius savo kūno grožiui ir prigimtinei dovanai priimti, sveikam atvirumui, santuokai bei šeimai – atveria būsimai autentiškai tėvystei ir motinystei, kurioms būtina abipusė pagarba kito kitoniškumui bei kūrybiškas bendradarbiavimas.

Juk yra žinoma, kad gyvūnų pasaulyje nėra nei vyrų, nei moterų, nei tėvų, nei motinų. Taip pat nėra ir vaikų – sūnų, dukterų, berniukų ir mergaičių, bet yra tik patinai, patelės ir jaunikliai. Ir tai yra todėl, kad jie tėra vyriškos ar moteriškos giminės gyvūnai, o ne lytiški asmenys. Jie savo jauniklius instinktyviai globoja kol šie išvystys prigimtinius instinktus ir išlikimo įgūdžius, bet po to jau nebeatpažįsta jų kaip savo jauniklių, nes šie nėra vaikai. O mes, žmonės, esame vaikai savo tėvams ir jau tapę suaugę bei turintys savo vaikus. Esame jiems brangūs, nes mums daug dovanota rūpesčio ir meilės. Todėl ir mes galime perimti jų meilę kaip patirtį dovanoti save vienas kitam ir vaikams. Būtent tas turėtų būti visuomenėje ugdoma, apie tai daugiau kalbama, tarpusavy kalbamasi ir pirmiausia liudijama.

Meilė nėra tapati propaguojamam seksui, kuris savo ruožtu dabar dar suprimityvintas, bet yra abipusis asmeniškas santykis priimant kitą, kaip kitokį, ir save jam dovanojant. Šis pagarbus ir kitą branginantis santykis yra lytinio ugdymo, kuris visuomet ugdo save bei kitą gerbiančius asmenis, orientyras. Jau kanonizuoto popiežiaus Jono Pauliaus II filosofinės įžvalgos apie žmogiškosios būtybės ir asmens skirtumus, buvo pradžia jo teologiniam asmens prigimties svarstymui. Jis savo Apaštališkajame laiške, aptardamas žmogaus sukurto pagal Dievo atvaizdą pagrindinę charakteristiką, teigia vyriško arba moteriško asmens prigimtis neapspręsta jų biologiniais skirtumais, ką ilgą laiką teigė esencializmas, bet kyla iš jų kaip asmenų autentiško santykiškumo (kito priėmimo ir savęs dovanojimo kitam abipusiame santykyje) papildant vienas kitą (Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas Mulieris Dignitatem,7. Roma, 1988.08.15). Tačiau realūs biologiniai skirtumai tą jų kitoniškumą abipusiam santykiui kūniškai ir psichologiškai išreiškia. Savo ruožtu ir kultūriniai-socialiniai veiksniai ar ideologiniai konstruktai, išreiškiami socialinės lyties (gender) kategorija, tik sąlygoja, bet nelemia asmens lytiškumo. Būtent todėl reikėtų stiprinti žmonių – vyrų ir moterų – tarpusavio jautrumą, pagarbą, pasitikėjimą, solidarumą ir gebėjimą drauge veikti dėl bendrojo gėrio, kuris yra būtina sąlyga kiekvieno mūsų visaverčiam gyvenimui.

Straipsnio tekstas autorės dr. Irenos Eglės Laumenskaitės redaguotas ir papildytas pagal pranešimą, publikuotą Nacionalinio forumo, „Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas“, vykusio LR Seime 2014.12.14., leidinyje. VDU, Santuokos ir šeimos studijų centras, 2015 (sud. B.Obelenienė), p. 7–11.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode