Parama dėkojame




Sprogimas

S. Ševčukas: sunkią nusiminimo nuodėmę pagydys Dvasios džiaugsmas

sunkiaSlovjansko, Bachmuto ir Krematorsko miestai tapo savotišku ugnies trikampiu. Charkive ir Mykolajive vėl krito raketos. Nuolatos apšaudomi Sumų ir Černihivo regionai. Dega Chersono žemė, dega Ukrainos grūdų laukai, o priešas neleidžia jų užgesinti, 138 karo dienos vaizdo žinioje vardijo didysis arkivyskupas S. Ševčukas. Šioje žinioje jis taip pat kalbėjo apie dar vieną sunkią, bet mažai žinomą liūdesio, arba nusiminimo, nuodėmę, kurios priešingybė yra džiaugsmo dorybė.

Kviesdamas toliau eiti krikščioniškos išminties keliu, padedančiu dvasinėje kovoje prieš blogį, Ukrainos graikų katalikų ganytojas šių dienų žiniose aptaria blogio pavidalus, kuriuos vadiname didžiosiomis nuodėmėmis. Didžiosiomis, arba sunkiosiomis: nes jos gimdo daug kitų nuodėmių ir stipriai susargdina žmogaus valią, protą, visą vidinį pasaulį, atima iš žmogaus laisvę. Kad ją atgautų ir išsaugotų, reikia lavinti dvasios ir elgesio nuostatas, kurias vadiname dorybėmis, bet dar pirmiau – atsigręžti į Viešpatį Dievą. 

Liūdesys, arba nusiminimas, yra labai klastinga yda. Taip yra todėl, kad liūdesys taip pat yra natūralus jausmas, kurį patiriame savo žemiškoje kelionėje, vildamiesi gyvenimo pilnatvės ir laimės dangiškojoje tėvynėje. Liūdesys yra mūsų psichinės sveikatos ir gyvenimiškos patirties dalis: turime liūdėti, kai, pavyzdžiui, netenkame brangaus žmogaus. Liūdesys gali būti geras ir naudingas mūsų dvasiniam gyvenimui. Apaštalas Paulius pažymi, kad „liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą“ (žr. 2 Kor 7, 10).

Tačiau ten pat jis priduria, kad „šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“. Toks liūdesys, pasak didžiojo arkivyskupo, yra tam tikra žmogaus dvasios nuosmukio ar puvimo būklė, kuriai įtaką daro velnias. Bažnyčios tėvai aprašo tą būseną, kai žmogui atrodo, kad bet kuri kita pasaulio vieta yra geresnė už tą, kurioje jis yra. Jis jaučiasi blogiausioje pasaulio vietoje gyvenančiu nelaimingiausiu žmogumi. Tokia liūdesio aistra griauna žmogų. Toks nusiminimas, pasak S. Ševčuko, gali būti susijęs su dvejopa situacija. Viena, kai žmogui nepavyko įgyvendinti kokio nors troškimo ar suplanuoto dalyko: jam taip nusvyra rankos, kad jis nebenori daryti nieko šiame pasaulyje. Antra, kai žmogus nori pernelyg kontroliuoti savo dabartį ar ateitį. Ir kadangi visada yra neapibrėžtumo, nežinios, jis labai nusimena. O toks nusiminimas yra pasitikėjimo trūkumas arba nepasitikėjimas Dievu, kurio rankose yra mūsų rytojus. Tokia emocija itin pavojinga karo metu, kai ateities perspektyvos labai neaiškios. 

„Ką turime daryti, kai mus ištinka tokia dvasios būsena? Turime prašyti Šventosios Dvasios malonės, nes džiaugsmas, kuriuo gydoma liūdesio aistra, yra džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Jis atkuria žmogaus jėgas. Šis džiaugsmas, kurį Šventoji Dvasia įlieja į asmens širdį, daro jį aktyvų ir gebantį pozityviai mąstyti net labai nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis“, – sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas, dar kartą cituodamas apaštalą Paulių: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Niekuo perdaug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“. 

Ganytojas prašė melstis už tuos, kurie dabartiniu karo metu patiria ypatingas dvasinio ir psichologinio nusivylimo, gyvenimo prasmės praradimo būsenas, kad krikščioniškasis optimizmas, kuris yra Šventosios Dvasios duodama malonė, suteiktų galimybę džiaugtis kiekviena mūsų gyvenimo diena. „Dieve, laimink Ukrainą. Išmokyk mus juoktis nepaisant ašarų ir nugalėti priešą tavo džiaugsmu, nugalėti savo baikštumą. Ir kartu, kaip tauta, nugalėti priešą, kuris mėgina mus įbauginti ir paralyžiuoti mūsų norą būti laisviems“, – meldė S. Ševčukas. (RK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode