Mūsų pasakojimo herojus Kazimieras Stanislovas Krencius gimė antrojo pasaulinio karo metais (1942 m.) Kelmės rajone, Liolių kaime. Gyvenimas taip susiklostė, kad didžiąją jo dalį Kazimieras paskyrė ne kokiai nors romantiškai profesijai, bet artezinių šulinių gręžimui ir dėl to nė kiek nesigaili.
Kaip gaunamas vanduo
Lietuvos teritorija yra Baltijos arteziniame baseine, kuriame yra nemaži kiekiai gėlo požeminio vandens, o Lietuva – viena iš nedaugelio šalių, kurios dauguma gyventojų geria tik požeminį vandenį, jo kokybę lemia natūralūs gamtiniai veiksniai. Tuo tarpu daugelyje kitų šalių pagrindinis, o kartais net vienintelis geriamojo vandens šaltinis yra paviršinis vanduo, jo kokybė daug blogesnė nei požeminio vandens.
Artezinis gręžinys jau daug metu yra vienintelis vandens šaltinis, galintis užtikrinti ilgalaikį gyventojų poreikį gėlam vandeniui. Profesionaliai įrengtas gręžinys tarnauja daugelį metų. Šiuolaikinės technologijos leidžia užtikrinti tokio gręžinio ilgaamžiškumą ir vandens kokybę.
Požeminio vandens gavybos spūdiniai (arteziniai) gręžiniai įrengiami į vandeningus sluoksnius, kurie dažniausiai slūgso daugiau kaip 30 metrų gylyje ir skiriasi ne tik savo gyliu ir našumu, bet ir gręžimo sudėtingumu.
Gręžimo metu pasiekiamas ir pragręžiamas molingų uolienų sluoksnis, tad šio tipo gręžiniai gali būti iki kelių šimtų metrų gylio. Jie pasiekia giluminį vandenį, kuris kur kas švaresnis nei gruntinis. Gerai įrengtas artezinis gręžinys gali tarnauti net iki 50 metų.
Išsaugota meilė žemei ir gamtai
Savo sunkiai profesijai Kazimieras paskyrė 46 gražiausius savo gyvenimo metus, tiek laiko jis išdirbo Lietuvos hidrogeologinėje tarnyboje. Įvairiose Lietuvos vietovėse per metus išgręždavo apie 10–12 gręžinių.
„Kolchozų laikais prie gręžinių būdavo eilės. Kažkada vien Šiauliams priklausė 22 rajonai. Dirbdami valandų nežiūrėdavome. O gręžimo sluoksniai visoje Lietuvoje buvo labai skirtingi. Labai įvairūs ir sunkūs visada buvo Pakruojo, Pasvalio, Biržų gręžiniai, niekas nenorėdavo ten važiuoti. Vamzdžiai nelįsdavo, reikdavo juos vis ištraukti, virinti. Esu gręžęs netgi Vilniuje. Žemaitijoje žemelė palyginti „sukalbama“. Į Mažeikius gyventi atvykau 1968 m. su žmona Genovaite, kilusia iš Bružų kaimo. Tuomet Balėnose gręžėme du vandens gręžinius ir gyvendamas „ant buto“ susipažinau su savo būsima žmona. Paprastai gyvenamą vietą surasdavo kolūkio pirmininkas, su šeimininkais susitardavo dėl maitinimo ir nuomos mokesčio. Žemaitijoje nuoma buvo nedidelė – 1,20 rublio dienai. Vieną gręžinį gręždavome maždaug po 3 savaites. Gylis būdavo labai įvairus, nuo 30 iki 150 metrų, o, štai Kražiuose teko išgręžti beveik 300 metrų gylio gręžinį. Senoji vandenvietė prie Linų fabriko yra 131,5 m gylio. Pats geriausias buvo Pumpurų gręžinys – švarus vanduo, be smiltainio, nereikėjo jokių filtrų, – pasakojo 75-erių metų jubiliejų šiomis dienomis švęsiantis K. Krencius. – Nuolatinis buvimas gamtoje išmokė ją mylėti ir puoselėti.“
Likdavo laiko ir pomėgiams
Žemės gelmių gręžėjas Kazimieras nenorėtų sukti laiko atgal ir ką nors keisti savo gyvenime. Darbas patiko, žmona nepriekaištaudavo dėl nuolatinio išvykimo iš namų. Turėdamas laisvo laiko sugebėjo sumeistrauti net kelis traktorius, o vienas, toks elegantiškas, iki šiol stovi jo ūkiniame kieme. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, kaip reikėjo ištekinti tiek detalių, įvairių mazgų, surinkti ir pagaminti išvaizdų darbo agregatą. Šeimininko kiemą ir namą puošia ne tik smulkūs metalo kalvystės dirbiniai, bet ir veikiantis dekoratyvinis malūnas. Pasirodo, tokius nagingasis Kazimieras yra padaręs net tris.
„Namie esame laimingi, kaimynai geri ir ramūs. Šeimoje tebesame visi penki vaikai – trys seserys ir du broliai. Būna smagu, kai visi susirenkame. Su žmona Genovaite gražiai sutardami užauginome dvi dukras, Rasą ir Aušrinę, kurios yra ištekėjusios ir augina anūkėlius Raimondą bei Gabrielių. 2009 metais baigiau valdišką darbą ir dabar gyvenu sau bei artimiems žmonėms. Turiu visokių darbų namuose, džiaugiuosi, kad dukros laimingos ir gyvena Mažeikiuose. Iki rudens žadu susimeistrauti dar vieną ypatingą dalyką, bet tegul tai dar bus paslaptis.
O dabar užteks, nes aš ir taip jau daug visko prišnekėjau“, – mandagiai atsiveikino sodybos šeimininkas.
Ilgus metus dirbdamas mėgstamą darbą, pelnęs įvairių apdovanojimų ir paskatinimų, bet būdamas iš prigimties labai kuklus, Kazimieras niekada nesitikėjo, kad apie jį kas nors kada nors parašys.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
