„Mes ne už sergančius, o už sveikus vaikus, nes kiekvienas turi teisę pasveikti“, – sako dvi mamos Viktorija ir Simona, vos per kelias savaites sumaniusios surengti virtualų labdaros aukcioną, kurio metu surinktos lėšos atiteks paramos fondui „Rugutė“, globojančiam onkologinėmis ligomis sergančius vaikus.

Moteris suvedė jų gyvenime atsiradę vaikai. Simona pasakoja, kad su Viktorija susipažino internetu, 2017 metais gruodį gimusių vaikų „Facebook“ grupėje.

Vis labiau siekiama pažinti vaikų ir suaugusiųjų emocinį intelektą, jį lavinti pripažįstant jo svarbą kokybiškam gyvenimui. Emocijų pažinimo pamokėlės, mokymas įvardinti savo būseną jau ikimokyklinio amžiaus vaikams, besišypsantys ar liūdintys veidukai ant lentos klasėse – ar to gana?

Kasmetinė Lietuvos geomokslų olimpiada vyksta dviem etapais: pirmasis – regioninis, po kurio į antrąjį, respublikinį, etapą atrenkami 25 geriausiai pasirodę dalyviai. Jie varžosi dėl galimybės atstovauti Lietuvai Tarptautinėje geomokslų olimpiadoje (IESO), šiemet vyksiančioje Pietų Korėjoje rugpjūčio 26–rugsėjo 3 dienomis. 

Tarp 25 geriausiųjų moksleivių pateko net keturi Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokiniai: trečiokai gimnazistai Simonas Baltūsis ir Linas Ragainis bei antrokai – Edgaras Zaboras ir Gediminas Mėčius. 

Yra du būdai parašyti politiškai reikšmingus tekstus: būti žinomu rašytoju ir būti įtakingu politiku. Mano galva, kraupu, kai gerai nesuprasdami rašytojų tekstų juos sąmoningai supolitiname, o politinių ištarų nesistengiame suprasti suteikdami jiems niekingą tuščios retorikos epitetą. Turėtų būti atvirkščiai: reikia dėti pastangas nupolitinti pirmuosius ir daryti viską, kad antriesiems būtų sugrąžinta politinė prasmė – jie privalo būti girdimi ir interpretuojami kaip norintys pakeisti visuomenę.

Skaitydami apie šventųjų gyvenimus kartais išsigąstame, jog nerandame nė vieno šventojo, kuris būtų panašus į mus. Kartais atrodo, jog tik seni kunigai, vienuolės ir atsiskyrėliai gali būti šventieji.

Vis dėlto tai toli nuo tiesos. Popiežius Pranciškus atskleidė tai savo paraginime Gaudete et Exsultate, sakydamas, jog norint būti šventuoju nebūtina būti vyskupu ar kunigu, šventumui pašaukti esame mes visi.

Dažnas iš mūsų šiandien gėrėdamasis Vincento van Gogho darbais ir garbindamas jo genialumą neretai pamiršta, kad pats tapytojas būdamas gyvas šlovės paragauti negavo. Savo paveikslus tapęs tuo metu nepriimtinu ir nekanoniniu stiliumi, van Goghas buvo nepripažintas ir priverstas kankintis tapybos pasaulio pakraščiuose.

Ką įspūdingiausio atsimenate iš savo vaikystės? Ar lipote į medį taip aukštai, kiek tik drąsa leido? Ar ežere plaukėte ten, kur kojomis nesiekėte dugno? Ar važiavote dviračiu, nelaikydami vairo?.. Aš visa tai ir daugiau išbandydavau kiekviena pasitaikiusia proga (kai nematė tėvai). Vaikystėje dar nežinojau, kodėl. Tiesiog – taip buvo smagiausia.

Dabar jau žinau, bet prieš atsakydama turiu pripažinti – išvardinti ir panašūs džiaugsmai kelia „pavojų vaiko saugumui“. Juk kiekvienas iš jų turi didesnę ar mažesnę tikimybę baigtis rimtais sužalojimais ar netgi tragiškai. Tai gal pasaulis būtų saugesnis, jei šiuos ir kitus rizikingus vaikų užsiėmimus uždraustume?

Pasitaiko atvejų, kai psichologais prisistatantys asmenys viešojoje erdvėje žemina pažeidžiamas visuomenės grupes. Nors tokios nuomonės pavienės, jos greitai išplinta. Kokių etikos principų turi laikytis psichologai? Kaip atskirti gerą specialistą? Skaitykite interviu su ALINA MARTINKUTE, mokykloje ir su projektais švietimo srityje dirbančia psichologe, Lietuvos psichologų sąjungos nare.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose daugėja žmonių, atvirai kalbančių apie savo psichinę sveikatą. Ar šie jautrūs žmonių liudijimai daro teigiamą įtaką laužant vyraujančius stereotipus? Ar vis dėlto esama ir grėsmių?

Kalbant apie jautrias asmenines istorijas, kuriomis dalinasi sunkumų patyrę žmonės, verta turėti mintyje kelis dalykus. Pirma, sprendimas dalintis tuo, kas asmeniškai sunku ir skaudu, yra individualus, dažniausiai nelengvas. Įprastai iki sprendimo vyksta ilgas vidinis darbas: skaudžių patirčių atpažinimas, pripažinimas, derybos su savimi, pagalbos būdų paieškos... Jei žmogus nusprendžia, kad viešas savo skaudžios patirties liudijimas jam palengvins skausmą, mes turime gerbti, priimti ir palaikyti jo sprendimą. Svarbu suprasti, kad, nusprendęs dalintis, žmogus lygiagrečiai jaučia bei tyrinėja ir aplinkos nuostatas, požiūrį apie psichinę sveikatą. Kai aplinka yra nepriimanti, ignoruojanti, neigianti ar stigmatizuojanti psichinių sunkumų temas, žmogus turi atrasti ryžto ir drąsios įveikti ne tik vidinius barjerus, kurie trukdo ieškotis pagalbos, bet ir aplinkos pasipriešinimą. Tai labai sunku.

Daugeliui katalikų tenka spręsti dilemą: kaip elgtis susidūrus su žmonėmis, priskiriančiais save seksualinėms mažumoms, ypač tais, kurie yra aktyviai įsitraukę į LGBT judėjimo veiklą. „Mylėti žmogų, bet nekęsti nuodėmės“, – taip skamba populiarus posakis. Arba: „Gerbti kiekvieną asmenį, bet priešintis ideologijai.“ Katalikų Bažnyčios mokymo besilaikantieji sutiks: kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, todėl vertas mūsų meilės ir pagarbos, tačiau neturime pritarti, o prireikus net tvirtai nepritarti nuodėmei – veiksmams, kurie iškraipo žmogaus santykį su Kūrėju ir kitais žmonėmis. Bet ką tokie pasakymai reiškia ir kaip jie taikomi konkrečiomis aplinkybėmis?

Nors daugelyje Europos šalių vaikai į mokyklą pradeda eiti pakankamai anksti, Lietuvoje kol kas dar tik svarstoma paankstinti amžių, nuo kada leisti mažuosius į pirmą klasę. Apie tai, kuo skiriasi šešiamečiai ir septynmečiai, ir kaip žinoti, ar vaikas jau pasiruošęs mokyklai, pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Ona Monkevičienė.

– Lietuvoje planuojama ankstinti vaikų amžių, nuo kada jie pradės eiti į mokyklą. Tai nuo kada geriausia lankyti mokyklą – nuo 6 ar 7 metų?

– Kada leisti vaikus į mokyklą, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje labiau sprendžiama pagal biologinį vaikų amžių, o ne įvertinus jų brandą ar pasiruošimą. Vadovaujamasi nuostata, kad ugdymo procesas turi prisitaikyti prie skirtingų vaikų gebėjimų, o ne atvirkščiai.

Su antrąja puse vyksite į ilgai lauktą kelionę, kurioje tikitės dar labiau sustiprinti santykius? O gal į išvyką leisitės su ne taip seniai pažįstamu žmogumi ir svarstote, kas bus, jei atsiras nesutarimų? Artėjant meilės dienai psichologė pasakoja, kokius malonius ir ne visai išbandymus poroms tenka patirti kelionėse ir kaip jie gali padėti santykiams, rašoma pranešime spaudai.

Sakoma, kad vaikai – tėvų veidrodis. Mama arba tėtis yra pirmieji ir reikšmingiausi pavyzdžiai savo vaikui, kuris augdamas nevalingai sugeria artimiausios aplinkos ir žmonių jausminę informaciją, kopijuoja jų dorybes ir ydas. Jei šeima yra nedarni ir joje įvyksta skyrybos, vaikas perima ir šią patirtį, kuri ilgainiui gali turėti neigiamos įtakos jo asmenybei. Tačiau jei tėvai skiriasi, išlaikydami pagarbą vienas kitam ir vaikui, žala pastarajam padaroma mažesnė.

Praėjusią savaitę Davose į susirinkusiuosius pasaulio lyderius kreipėsi jauna švedė, 16 metų amžiaus Greta Thunberg. Trumpoje savo kalboje apie globalias aplinkosaugos problemas ši jauna švedė aiškiai ir stipriai išsakė perspėjimą ir primygtinį reikalavimą tiems, kurie turi galią priimti svarbius sprendimus: „Mūsų namai dega… Dažnai suaugusieji sako, jog mes turime suteikti jauniems žmonėms vilties. Bet man nereikia jūsų vilties, aš noriu, kad jūs imtumėt panikuoti, noriu, kad jūs jaustumėt tokią baimę, kokią jaučiu aš… Ir aš noriu, kad jūs veiktumėt. Noriu, kad jūs elgtumėtės taip, kaip elgiamasi, kai dega namai. Nes mūsų namai dega...“

Paauglystė yra charakteringas, ryškus ir savitas gyvenimo tarpsnis. Tai perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, ryškių išvaizdos ir mąstymo pokyčių priėmimas, naujų tikslų ir atsakomybių įvaldymas. Panašiais epitetais galima apibūdinti ir patį stereotipinio paauglio asmenį. Toks asmuo charakteringas, nes nebijo paprieštarauti savo tėvams, yra linkęs kovoti už savo tiesas, net jei to kaina – konfliktas. Toks paauglys ryškus, nes jam būdingas impulsyvumas, išorinė ekspresija ar išsišokantis elgesys. Jis savitas, nes teikia ypatingą reikšmę savo vidiniam pasauliui ir yra ieškantis, klausiantis, taip vis labiau pažįstantis gyvenimą.

Mokslininkai iš Londono universiteto koledžo (toliau – UCL) Longitudinių tyrimų centro tyrė daugiau nei 6 tūkst. Jungtinėje Karalystėje apie 2000 metus gimusių vaikų. Jie analizavo tų pačių vaikų psichinės sveikatos būklės ataskaitas, kai vaikams buvo 3, 5, 7, 11 ir 14 metų. Tyrėjai atsižvelgė į vaikų emocinius sunkumus (pavyzdžiui, blogą nuotaiką ir nerimą) ir elgesio problemas (pavyzdžiui, nepaklusnumą). Tyrimo metu lyginta informacija apie vaikus, kurie patyrė šeimos iširimą ir kurių tėvai tebėra kartu.

„Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią lygių senoviniu originalumu. Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Juk sugebėjo giliai ir tiesiogiai pajusti miškus, srovenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Lietuvių dainos kalba apie saulę su grakščiu draugiškumu ir džiaugsmu be jokių ceremonijų. Mūsų laikmečiu tokie tiesioginiai džiaugsmai tampa reti, baigiame pamiršti, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas“, – sako 85-ąjį jubiliejų švenčiantis filosofas, fenomenologas, Ohajo universiteto (JAV) profesorius ALGIS MICKŪNAS.

Dar tik įpusėjusi žiema, šykštinti šviesos ir saulės spindulių, ne vienam sukelia slogią nuotaiką. Tamsusis metų laikas – ypač didelis iššūkis depresija sergantiems, nerimo ar panašių sunkumų kamuojamiems žmonėms. Tačiau psichologė, tinklalapio www.atspirtiestaskas.lt autorė INGA JUODKŪNĖ įsitikinusi – nepaisydami to, kas vyksta už lango, sergantieji depresija gali išmokti gyventi su šia liga.

Jamie Brewer – aktorė, pirmoji moteris, turinti Dauno sindromą, buvusi modeliu Niujorko mados savaitėje.

Isabelle Springmüll – mados dizainerė iš Gvatemalos, kurios darbai buvo pristatyti Londono mados savaitėje.

Chris Burke – aktorius, suvaidinęs keliuose serialuose ir folk muzikos dainininkas.

Laimė už kilometro, o nelaimė visada už pečių. Kvailiai laimės ieško, o gudrūs laimę kala. Rūpindamiesi kitų laime, surandame ir savąją – sako lietuvių liaudies patarlės. O ką sako moksliniai tyrimai?

Šios mintys kilo perskaičius mūsų bendradarbio Gintauto Vaitoškos komentarą „Pasipriešinti homoseksualų eitynėms – meilės pareiga artimui“ bei įvairius komentarus ir atsiliepimus apie jį. Tai nėra tiesioginis atsakymas, bet platesnis pasvarstymas apie tai, kodėl kartais mūsų sakoma žinia lieka neišgirsta, o neretai sukelia net adresato pyktį.

Kviečiu pasikalbėti. Ir tuos, kurie manote, kad Bažnyčia tik draudžia, ir tuos, kurie įsitikinę, jog dabartinis popiežius ir jam pritariantieji pataikauja moderniai kultūrai ir taip griauna Bažnyčią, ir tuos, kurie mano, jog Bažnyčia turėtų atsitraukti nuo politinių sprendimų, susijusių su žmogaus gyvybės apsauga, santuokos ar šeimos politika, ir tuos, kurie politizuoja Bažnyčios mokymą. Imkime ir pasikalbėkime. Tik tam, kad pokalbis pavyktų, prieš pradėdami turėtume šį tą susitarti.

Niekaip negalite priimti sprendimo – skirtis ar likti kartu? Klausimas tikrai ne iš lengvųjų. Svetainėje cheatsheet.com pateikiama keletas santykių ekspertės, psichoterapeutės, daugybės knygų, tarp kurių ir į lietuvių kalbą išversta „Gyvenimas dviese nepraradus laisvės“, autorės dr. Tinos B. Tessinos įžvalgų, galbūt padėsiančių lengviau surikiuoti mintis į vietas.

Straipsnis skelbtas sausio mėnesio „Artumos” numeryje.

Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Bažnyčios visada meldėsi už Kristaus mokinių vienybę. Bet atskirai.

O šiemet sukanka 110 metų, kai niujorkietis episkopalų kunigas Paulas Wattsonas (vėliau perėjęs į katalikybę) pasiūlė ypatingos aštuonių dienų maldos laiką, prasidedantį Šv. Petro Sosto dieną ir pasibaigiantį Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo švente (sausio 18–24 d.). Simboliška. Būtent šios maldos dienos prigijo šiauriniame pusrutulyje, o Pietų, kur sausis – atostogų metas, Bažnyčios už krikščionių vienybę meldžiasi savaitę prieš Sekmines. Taip pat simboliška. Ši maldos meto įvairovė simbolizuoja svarbų visų krikščionių Bažnyčių ir bendrijų uždavinį – melstis už savo vienybę nuolat, visus metus.

Pirmą kartą apie žygi už gyvybę (angl. „March for Life“) išgirdau vos tik atvažiavusi į JAV. Kadangi augau katalikiškoje šeimoje, visada žinojau, kad gyvybė yra neįkainojama Dievo dovana, kurią reikia puoselėti ir saugoti. Jaučiau, kad galimybė dalyvauti renginyje, kurio pagrindinė misija yra kovoti už negimusius kūdikius ir jų teisę gyventi, gali tik dar labiau sustiprinti mano tikėjimą ir pamatines gyvenimo vertybes.  

Būna dienų lyg tyčia: slogi nuotaika, stingdantis šaltis, apatija aplinkai. Šiuos kriterijus geriausiai atitinka niūriausia metų diena tituluojamas „Mėlynasis pirmadienis“ (angl. Blue Monday), rašoma pranešime spaudai. Tikima, jog šis fenomenalus reiškinys ištinka trečiąjį sausio pirmadienį, o to priežastys dažnam mūsų labai gerai pažįstamos – jaučiamės išsiilgę saulės šviesos, kovojame su šalčiu arba tiesiog vis dar neapleidžia mintys dėl per šventes patirtų išlaidų. Specialistų teigimu, pasiduoti masinei depresijai nederėtų, tačiau jei užpuolė nyki būsena, prablaškyti ir jėgų suteikti galėtų improvizacijos lėkštėje arba telefono programėlės.

Labai dažnai mūsų žodžiai vaikams daro kur kas didesnį poveikį, nei mes įsivaizduojame. Vaikai viską priima tiesiogiai. Svetainėje dailypositiveinfo.com pateikiamas sąrašas frazių, kurių vaikams niekada nereikėtų sakyti, kad ir ką jie būtų pridirbę, kad ir kaip būtų išvedę mus iš kantrybės.

Naujasis teatras, gyvuojantis jau dešimt metų, antraisiais namais yra tapęs kelioms dešimtims čia dirbančių ir kuriančių negalios žmonių. Vis dėlto, pasak šio teatro vadovės, režisierės ir aktorės SVETLANOS ŠULC, Naujasis teatras – tai toks teatras, kuriame dirba, kuria ir sveiki žmonės, ir turintieji negalią, ir menininkai profesionalai, ir mėgėjai, žengiantys pirmuosius žingsnius.

Šiandien Atėnai yra klasikinis senovės Graikijos miesto pavyzdys dėl gausiai išlikusių istorinių ir archeologinių šaltinių, kurie padeda atkurti ne tik miesto, bet ir visos Graikijos istoriją. Šaltinių gausa taip pat leidžia atkurti religinius ritualus, kartais būdingus tik Atėnų miestui, o kartais ir visam senovės graikų pasauliui. Savo ruožtu mes taip pat pasirinkome klasikinį Atėnų pavyzdį, kad mums padėtų atkurti vaiko istoriją senovės Graikijoje – palyginti neseniai ji tapo istorikų dėmesio centru.

Įsivaizduokit: 2015-ieji, vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame susirinkę per 1000 svarbių ir įtakingų pasaulio politikų, verslininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, pasiryžusių diskutuoti ir spręsti pasaulio problemas. Vienas kviestinis pranešėjas iš Švedijos, visuomenės sveikatos profesorius, paprašo auditorijos atsakyti į tris faktais paremtus klausimus apie pasaulio padėtį, susijusią su skurdu, gyventojų skaičiaus augimu bei vaikų skiepijimu. Dauguma apklaustųjų pasirenka klaidingus atsakymus.

Kasdien gatvėje sutinkame daug žmonių. Vieni lekia, kartais gal net patys nežinodami savo skubėjimo priežasties, kiti, gestikuliuodami rankomis, garsiai dalijasi įspūdžiais, tretieji prasilenkia tylūs, atsakydami į pasveikinimą ir linktelėdami galvą. Greičiausiai šių kategorijai labiausiai tiktų Jonavoje gyvenantis, bibliotekoje dirbantis humanitarinių mokslų daktaras RAMŪNAS ČIČELIS. Savo įžvalgomis apie literatūros kritiko, rašytojo, žurnalisto, mokslininko, piliečio patirtis jis sutiko pasidalyti su „Jonavos naujienų“ skaitytojais.

Kad ir kokie geri jūsų santykiai su sūnumi ar dukterimi ir jų antrąja puse, teks susitaikyti, kad jūsų požiūriai į mažylio auklėjimą, maitinimą, drausmę ir apskritai buvimą drauge išsiskirs. Straipsnyje, kuris skelbiamas psychologytoday.com, amerikietė psichoanalitikė dr. Roberta Satow tvirtina, kad tai normalu – tiesiog kiekvienas šeimos narys turi gebėti prisitaikyti prie naujo vaidmens.