– Vegetarai valgo tik žolę, todėl nuolat yra alkani ir pikti, – aiškina kramsnodamas kepsnį visavalgis.
– Mėsėdžiai minta vargšų gyvūnų lavonais, – skolingas šiame žodžių mūšyje nelieka vegetaras.
Ir užverda kova. Kartais – dar aršesnė nei 1410 m. driokstelėjęs Žalgirio mūšis. Tiesa, šios kovos nugalėtojų nėra. Ir vienas, ir kitas anksčiau ar vėliau turės prikąsti liežuvį, nes supras: įrodyti priešininkui savo tiesą neįmanoma. Tad ar verta apskritai veltis į ginčą?
Ką ir kalbėti apie paprastus žmones, jei net ir mokslininkai kol kas vis dar neprieina vieningos nuomonės, kas sveikiau – ar į savo valgiaraštį įtraukti vieną kitą mėsišką patiekalą, ar visiškai jų atsisakyti. Įsisuka nesibaigianti tyrimų ir hipotezių karuselė, ir kada ji sustos – nežinia. O kol ji sukasi, kiekvienas tikrai rastume gyvenime daugybę pavyzdžių, kaip antai bičiulis štai jau 10 metų yra vegetaras, jaučiasi sveikas ir laimingas, galbūt net iki tol kamavusių sveikatos bėdų atsikratęs. Pažįstame ir kokį tėvuką, kuris be lašinių bryzelio ar dešros griežinėlio net per Kūčias sunkiai ištveria, ir štai jau artėja prie savo šimtojo gimtadienio, pernelyg ligų ir negalių nenukamuotas.
Taigi tegul toliau šioje srityje faktų ir tyrimų špagas kryžiuoja mokslininkai, o mes žvilgtelėkime į šią realiją tiesiog iš žmogiškosios pusės: kodėl vegetarai ir visavalgiai taip pyksta vieni ant kitų? Štai keletas patirčių, kuriomis pasidalijo mūsų žurnalo skaitytojos.
Auksė, 37 m.
Vegetare svajojau tapti nuo paauglystės. Bet galutinai ryžausi tik prieš 10 metų. Mėsos atsisakiau dėl etinių priežasčių, nenoriu, kad dėl mano pietų būtų žudomi gyvūnai ar paukščiai. Tiesa, lygiai metus nuo tos dienos, kai suvalgiau paskutinį mėsos kąsnelį, nei giminaičiams, nei draugams apie savo sprendimą nieko nesakiau. Apie tai, kad tapau vegetare, žinojo tik mano vyras. Taigi labai bijojau, kad man prisipažinus apie mitybos pokyčius visi puls įkalbinėti suvalgyti nors kąsnelį. Todėl net ir svečiuose ar per giminės šventes tekdavo išsisukinėti: tai dietos laikausi, tai namuose sočiai pavalgiusi – tiesiog atsisakydavau mėsos, valgydavau salotas, daržovių garnyrus. Savo paslaptį išsaugoti pavyko: kai niekam nesakydavau, kad tapau vegetare, niekas klausimų ir nekeldavo.
Ir štai po metų, jau žinodama, kad nepalūšiu, kad pasirinkau teisingai, prisipažinau, jog tapau vegetare. Buvo ne taip baisu, kaip tikėjausi, tik įdomiausia, kad beveik visiems žmonėms kildavo tas pats klausimas: o tai kaipgi šašlykai? Atrodo, visokiu kitokiu pavidalu mėsa galėtų ir neegzistuoti, bet atsisakyti šašlykų – šventvagiška!
Pastebėjau, kad mano bendraamžiai draugai labai normaliai priėmė mano vegetarinę mitybą (beje, po metų mėsos atsisakė ir mano vyras). Kai ateiname pas juos į svečius, jie netgi džiaugiasi galimybe išbandyti kokias naujas salotas, pagamina ko nors be mėsos specialiai mums. O štai vyresnės kartos žmonės, dėdės, tetos, iki šiol susitikę vis paklausia: „Tai dar neatėjai į protą?“ Tarsi pasirinkusi maitintis kitaip būčiau laikinai pamišusi, ir visi tik ir lauktų, kada paimsiu dešros ar lašinių.
Rita, 35 m., administratorė
Mūsų šeimoje niekas nesimaitina vegetariškai. Ir ilgai neturėjome nieko prieš vegetarus, kol vienas vyro draugas, vegetaras, nesugalvojo paauklėti mūsų sūnaus. Per vieną pikniką, kuriame dalyvavo vyro kolegos su šeimomis, mūsų vaikas (tuomet jam buvo 5-eri) nugirdo, kad tas kolega – vegetaras. Ir susidomėjo, ką tai reiškia. Tai tas vegetaras jam ir paaiškino, su vaizdingais pavyzdžiais, kaip nekalti gyvuliukai žudomi maistui, kad paskui mes juos valgytume. Aišku, sūnus puolė į ašaras, šventė buvo sugadinta, paskui kurį laiką nevalgė mėsos. Laimė, darželio auklėtoja surado gerą išeitį, paaiškino vaikui, kad jokių naminių augintinių niekas nežudo, kad yra specialios gyvulių veislės, auginamos mėsai ir t. t.
Suprantu, kad tai, ką teigia vegetarai apie maistui žudomus gyvūnus, yra tiesa. Bet neketinu dėl to keisti savo šeimos mitybos. O dėl to, kad vaikui sukėlė didelį stresą, to kolegos ėmiau tiesiog nekęsti. Manau, kad valgyti mėsą mūsų kraštuose – įprasta ir natūralu. Tai kiekvieno suaugusio žmogaus pasirinkimo reikalas. Tačiau velti į tai vaikus ir aiškinti žiaurius dalykus, versti suabejoti jo šeimos, jo tėvų apsisprendimu gyventi vienaip ar kitaip – mažų mažiausiai nemandagu. Kai vėliau sūnus paklausdavo ko nors apie tą dėdę vegetarą, tiesiog paaiškindavau, kad tas dėdė – ne tiek vegetaras, kiek nemandagus kvailys, kuris gąsdina vaikus.
Vegetarinė mityba pastaruoju metu – populiari ir madinga. Ne tik didžiųjų, bet ir provincijos miestelių kavinės jau išmoko specialiais ženklais savo meniu pažymėti patiekalus, kuriuos drąsiai gali rinktis vegetarai (nepaisant vis dar pasitaikančių anekdotinių situacijų, kai vegetarui pasiūloma mėsos sultinio pagrindu išvirtos sriubos, tik išgraibius iš jos mėsos kukulius), o iš visavalgių lėkštės niekas neatiminėja sultingų kepsnių.
Tad kodėl vis dar tvyro įtampa tarp šiųdviejų barikadų? Juolab kad ir viena, ir kita pusė labiau norėtų taikos, o ne karo. Ne be reikalo internete apstu patarimų, kaip visavalgiui susitikinėti su veganu: ką verta žinoti, kokių aštrių kampų santykiuose vengti. O veganai patarinėja vieni kitiems, kaip susitikinėti su visavalgiu, ar galima tokį žmogų mylėti, kiek derėtų lįsti į jo teritoriją, o kiek laisvės suteikti.
Pagrindinis visavalgių argumentas žodžių mūšyje – pasvarstymai, kad valgyti mėsą, bent jau mūsų kraštuose, įprasta ir natūralu, taip lėmė tradicijos ir mūsų gyvenimo būdas. Be mėsos organizmui veikiai ims trūkti būtiniausių medžiagų. Juk mes – ne indų jogai, kurie gali sau leisti beveik nieko neveikti, sėdėti po medžiu, medituoti ir mėgautis šviežutėliais vaisiais bei daržovėmis kiaurus metus.
Sunku būtų nesutikti ir su vegetarų argumentais. Gyvename XXI amžiuje. Gauti šviežių daržovių ar vaisių kiaurus metus – ne tokia jau didelė problema. Be to, tereikia tik gero planavimo, trupučio pastangų – ir galime lepintis maistingomis šaldytų, raugintų, konservuotų savo sodo ir daržo gėrybių atsargomis iki pat kito derliaus. Žmonija jau išaugo iš tų laikų, kai keletas nederliaus metų lemdavo visuotinį badą, taigi tai, kuo mes mintame šiandien – ne gamtinių sąlygų, o tik mūsų įsitikinimų lemtas pasirinkimas.
Taigi ar karas tarp visavalgių ir vegetarų neišvengiamas, ar vis dėlto įmanoma gyventi draugiškai? Situaciją sutiko pakomentuoti šeimos psichologė SVETLANA MISEVIČIENĖ.
Svetlana, kaip manote, kodėl žmonės dažnai tokie nepakantūs kitų mitybos įpročiams? Kodėl visavalgiai neretai toleruoja, tarkime, rūkymą ar alkoholio vartojimą, o štai vegetarams gali rėžti ilgiausią moralą apie tai, kaip nesveika atsisakyti mėsos?
Pirmiausia žmonės apskritai dažnai bijo to, ko nežino, nepažįsta. O baimę kartais lydi ir įvairūs neigiami jausmai, pavyzdžiui, pyktis, nes įsijungia vadinamieji gynybos mechanizmai. Mūsų gynybos mechanizmas formuojasi dar vaikystėje, stebint aplinką ir iš jos mokantis, bandant įsidėmėti, kas mums yra pavojinga, nesaugu, o kas – ne. Taigi jei dar tada tėvai neįskiepijo konservatyvaus požiūrio į mitybą, galbūt suaugęs žmogus bus atviresnis kitam požiūriui.
Jei lygintume vegetarizmą ar žaliavalgystę kaip gyvenimo būdą su rūkymu ar alkoholio vartojimu, galbūt teisingiausia būtų atsakyti, kad mūsų šalyje apie pastaruosius žmonės tiesiog žino daugiau nei apie vegetarizmo ar žaliavalgystės idėjas, ir tai jiems mažiau nerimo dėl nežinojimo keliantys dalykai.
Kita priežastis, kodėl esame nepakantūs vieni kitiems, yra klaidingų nuostatų, neigiamos patirties turėjimas, susijęs su viena ar kita žmonių grupe. Mus veikia ir kitų žmonių neigiama patirtis, kai pats nesi susidūręs, tačiau girdėjai ar matei, kaip kitam buvo. Pavyzdžiui, žmogus bandė maitintis žaliavalgiškai, tačiau vėliau atsirado sveikatos problemų. Arba girdėjo per radiją sveikatos specialisto pranešimą apie neigiamus mėsos atsisakymo padarinius ir sieja tai su vegetarais.
Iš esmės visada labai svarbus paties žmogaus sąmoningumo lygis ir gebėjimas atsirinkti didžiuliame sraute, kuria informacija ir faktais galima remtis, o kuriais galbūt galima ir suabejoti. Taip pat svarbu suprasti, kad negalime vieno žmogaus neigiamos patirties absoliutinti, pavyzdžiui, jei Marijai mėsa netinka ir jos virškinimo sistema sunkiai ją toleruoja, tai nebūtinai taip bus ir man. Turime išlikti tolerantiški kito pasirinkimui ir gyvenimo būdui, bet kartu ir atsirinkti, ar patys norime ir galime tuo pavyzdžiu sekti.
Ir visavalgiai, ir vegetarai kartkartėmis apkaltina vieni kitus piktumu, suversdami bėdą mitybai: „Tu žudai gyvūnus, dėl to esi piktas“, arba „Ko norėt – maitinasi tik žolėmis, todėl ir toks piktas“. Ar tikrai žmogaus nuotaika, charakteris gali keistis pagal tai, ką jis valgo? Ar tai pagrįsta moksliniais tyrimais?
Mūsų nuostatos formuojasi labai greitai, atsižvelgiant į turimą neigiamą ir teigiamą įvairią patirtį. Tam, žinoma, įtakos turi informacija, kuri mus pasiekia per televiziją, radiją ar internetą. Pasaulyje tikrai yra atliktas ne vienas tyrimas apie maisto poveikį mūsų nuotaikai, tačiau, neabejoju, labai panorėjusi kiekviena pusė rastų sau palankių tyrimų rezultatų ir jais galėtų remtis reikiamu momentu.
Bet ar apskritai prasminga taip elgtis? Juk žmogus kiekvieną dieną patiria daugybę ir teigiamų, ir neigiamų emocijų, ir vienos jų tikrai bus susijusios su jo lėkštės turiniu, o kitos – visai su kitais gyvenimo momentais bei situacijomis. Ar tikrai galime teigti, kad Petras vakar buvo piktas būtent todėl, kad nevalgė mėsos? O gal jis tiesiog neišsimiegojo?
Kita vertus, kiekvienas asmeniškai esame atsakingi už savo sveikatą ir, nepaisant gyvenimo būdo bei idėjų, kuriomis remiamės, pirmiausia turime patys sekti savo organizmo sveikatos rodiklius, kai imamės laikytis įvairių mitybos apribojimų. Juk tai, kas tinka vienam, tikrai nebūtinai tiks kitam.
O štai kita medalio pusė: kaip jums atrodo, ar vegetarizmas (veganizmas, žaliavalgystė ir kt.) iš tiesų suteikia žmogui išskirtinumo? Kaip jam apčiuopti ribas, kur baigiasi paprastas „aš nevalgau to ir to“, ir prasideda ezrinantis gyrimasis, iš aukšto žiūrėjimas į kitus?
Manau, pasirinkimas tapti vegetaru, veganu ar žaliavalgiu dažnai kyla iš sąmoningo poreikio pasirūpinti savo sveikata ir aplinkiniu pasauliu, kartais tai dar būna susiję su religinėmis žmogaus pažiūromis. Juk tai yra gyvenimo būdas, paremtas tam tikra idėja ar filosofija. Galbūt tai ir suteikia žmogui išskirtinumo, bet ar tai yra pagrindinė jo siekiamybė – giliai abejoju.
Asmenybės savybės kartais gali daryti neigiamą įtaką jo santykiams su aplinkiniais. Jei žmogus įkyriai perša savo idėjas kitiems, neatsižvelgdamas į jų norus ar požiūrį, natūralu, kad sulauks pasipriešinimo, gynimosi ir galbūt net įsivels į konfliktą. Tuomet tikrai kyla rizika atrodyti atgrasiam, erzinančiam ir prarasti draugus. Taigi, kaip ir minėjau, svarbu turėti savo nuomonę, bet ir gerbti kito požiūrį. Juk jie nebūtinai turi sutapti!
