Parama dėkojame




Sprogimas

Dvidešimt minučių, skirtų mirčiai

 

Garsus amerikiečių teologas JOHNAS BEHRAS, Niujorko valstijos Šv. Vladimiro dvasinės seminarijos patristikos profesorius – apie tai, kas neduoda ramybės šiuolaikiniam krikščioniui Vakaruose. Savo paskaitose jis kalba apie mirtį.

Kodėl būtent mirties tema jį jaudina ir kas dar kelia nerimą? Profesorius pasakoja apie vaikystę, kurią praleido šalia vieno garsiausių praėjusio amžiaus stačiatikių pamokslininkų – Surožo metropolito Antonijaus (Blumo), apie savo apsisprendimą tapti dvasininku, apie krikščionio pašaukimą šiuolaikiniame pasaulyje.

Su J. Behru kalbėjosi Tichonas Sysojevas ir Polina Rudakova.

„Tas, kas nematė mirties, nematė ir Dievo“

Tėve, vienoje paskaitoje sakėte: „Mane iki sielos gelmių jaudina tai, kad mūsų laikais Vakarų Europoje ir Amerikoje mes daugiau nebematome mirties.“ Ką turėjote omenyje?

Anksčiau žmogus dažniausiai mirdavo namuose, apsuptas artimųjų, kurie matydavo, kaip jis užgęsta, prižiūrėdavo jį, būdavo su juo paskutinėmis žemiško gyvenimo minutėmis. Ir paskui jo kūnas dar keletą dienų būdavo namie, o giminaičiai melsdavosi už mirusiojo sielos ramybę. O paskui, pernešę kūną į bažnyčią, maldomis palydėdavo jį ir perduodavo žemei… Štai ką aš turėjau omenyje, kai kalbėjau apie tai, kad mes daugiau nematome mirties.

Žinoma, nuo mirties nepabėgsi, bet ją galima atkakliai ignoruoti. Anksčiau žmonės mirtį matė savo akimis ir buvo įtraukti į susijusį su ja ritualinį procesą, o šiandien mes apie ją tiktai girdime – iš naujienų, socialinių tinklų, bet nematome jos savo akimis, neturime patirties ją išgyventi. Ir tai, man atrodo – itin svarbi šiuolaikinės visuomenės ypatybė.

Maža to, Amerikoje susiformavo tvirta nuomonė: žmogus gali mirti tik dviem atvejais – arba dėl nelaimingo įvykio, arba ligoninėje. O jeigu tai įvyks namie, tarp artimųjų ir draugų, tuoj pat užgrius policija ir pradės tardyti: „Kas atsitiko?! Kodėl tas žmogus mirė?!“ Šiandien pats faktas, kad kas nors taikiai mirė savo namuose, artimųjų apsuptyje, kelia nesupratimą ir įtarimą: čia aiškiai kažkas negerai!

Žmogui dera mirti ligoninėje, kur kokia nors slaugytoja prieis, paspaus mygtuką... Ir viskas. Paskui šeimai leis 20 minučių pastovėti prie kūno, prieš išvežant į lavoninę, kur veikiausiai ir kremuos. Po to giminės ir draugai susirinks į gedulingus pietus, ir viskas – pabaiga.

O kodėl manote, kad asmeninė patirtis dalyvauti kam nors mirštant tokia mums svarbi?

Todėl, kad svarbiausia krikščionių šventė, Velykos, tiesiogiai susijusi su mirtimi. Pamąstykite: Bažnyčia nustatė tris pasirengimo savaites, kad mes nusiteiktume gavėniai, paskui – dar septynias savaites, per kurias rengiamės Velykoms, paskui dar 40 dienų mokomės suvokti šį įvykį, bandome jį apmąstyti, priimti sau. Bažnyčia praktiškai pusę metų primena mums apie Kristaus Prisikėlimo svarbą, ką ir kalbėti apie tai, kad šiam įvykiui paskirtas kiekvienas sekmadienis.

O kokie žodžiai Velykų kelyje svarbiausi? Žinoma, „mirtį mirtis ištaisys“! Atkreipkite dėmesį: ten nepasakyta, kad Kristus mums davė amžinąjį gyvenimą. Ne, Jis būtent mirtimi nugalėjo mirtį ir per tai parodė mums, kas yra gyvenimas.

Be to, mes visi puikiai žinome, kad net po Kristaus Prisikėlimo mūsų žemiškas gyvenimas vis tiek baigsis ir mes mirsime. Bet Viešpats padarė kai ką absoliučiai nuostabaus: pačią mirtį Jis tarsi pakeitė taip, kad dabar krikščioniui ji ne baimės ir siaubo šaltinis, o jo pergalės ginklas. Taip, mes visi mirsime, bet mirtis mums ne taškas, o tik prologas į kai ką nepalyginamai svarbesnio.

Žodžiai „mirtis mirtį ištaisys“ atskleidžia, kad prieš mus ne pagonių dievas, su kuriuo galima sudaryti sutartį pagal principą: aš tau – žvakelę, o tu man – per egzaminą „labai gerai“ arba gerą vyrą.

Ne, per Kristų, mirštantį ir mirtimi nugalintį mirtį, atveriame sau tikrąjį Dievą. Tai negirdėta, protu nesuvokiama mūsų tikėjimo paslaptis, kai pasirodė – kaip stebėtinai paradoksaliai rašo apaštalas Paulius – kad Dievo jėga pasireiškia ne šlove, spindesiu ir didybe, o per bejėgiškumą, silpnumą ir mirtį.

Tokiu būdu galima atsakyti į jūsų klausimą. Tas, kas nematė mirties, nematė ir Dievo. Kas niekada nestovėjo prie mirštančiojo lovos, nesimeldė Dievui už jo sielos ramybę, nedalyvavo atiduodant žmogaus kūną žemei, tas negali pažvelgti į biologinio egzistavimo horizontą. Jis tiesiog neturi asmeninės patirties įveikti tą horizontą Jėzaus Kristaus jėga, kuris „mirtimi įveikė mirtį“.

Jis paprasčiausiai nepažįsta to Dievo, kurį pažįstame mes, todėl viskas, ką jis turi – tai žemiškas, baigtas gyvenimas. Jis sufokusuotas tik į jį. Būtent dėl to Amerikoje šiandien toks populiarus šūkis: „Pragyvenk savo gyvenimą turiningai, išbandyk viską, kas tiktai įmanoma!“ Šis kvietimas visai neblogas, jame nėra nieko smerktina – bet tiktai tuo atveju, jei visas mūsų gyvenimas apribotas žemišku egzistavimu, po kurio jau nieko nebebus.

Mirties patirties nebuvimas šiuolaikinį žmogų padarė dar labiau jos pažeidžiamą. Todėl šiuolaikiniam žmogui mirtis – tai kaip griaustinis iš giedro dangaus. Jis visiškai jai nepasiruošęs. Ir kai ji užklumpa ką nors iš artimųjų, tai jos akivaizdoje jis tampa visiškai bejėgis.

„Gydytojas – tai mūsų naujas dvasininkas“

Ir kaip, jūsų manymu, mirties patirties praradimas paveikė šiuolaikinį žmogų?

Kardinaliai. Manau, tai pakeitė žmogų labiau nei visos naujausios technologijos, mobilusis ryšys ir internetas. Per visą žmonijos istoriją žmonėms teko susidurti su mirtimi. Nuolat. Tiesiogiai. Ir viskas – daugiau to nėra. O juk visos šiuolaikinės visuomenės problemos, apie kurias nuolatos kalbame – sekuliarizmas, vartojimo kultūra ir t. t. – visos jos iš tikrųjų antrinės ir baigiasi būtent tuo, kad žmogus daugiau nemato mirties, vadinasi – ir Dievo.

Būtent mirties patirties nebuvimas šiuolaikinį žmogų padarė dar labiau jos pažeidžiamą. Praeityje praktiškai kiekvienoje šeimoje nors vienas vaikas mirdavo dar kūdikis. Jei gyventume XIX amžiuje, mums turbūt dar vaikystėje ar paauglystėje būtų tekę matyti brolio ar sesers mirtį. O šiandien žmogui gali būti jau 70 metų, o jo tėvai dar gyvi. 70 metų! Mažai kas anksčiau sulaukdavo tokio amžiaus…

Todėl šiuolaikiniam žmogui mirtis – tai kaip griaustinis iš giedro dangaus. Jis visiškai jai nepasiruošęs. Ir kai ji užklumpa ką nors iš artimųjų, tai jos akivaizdoje jis tampa visiškai bejėgis.

Beje, čia daugeliu atžvilgių „kalti“ kolosalūs medicinos pasiekimai. Gydytojai iš tikrųjų padeda mums ilgiau gyventi, daugelis ligų nugalėtos. Ir tai puiku! Tokios sveikos visuomenės suklestėjimo istorija dar nežinojo. Bet jeigu mūsų gyvenimui ėmė grėsti pavojus, jei iškilo kokia nors problema, į ką mes pirmiausia kreipiamės pagalbos?

Į gydytoją.

Žinoma! Gydytojas, kaip rašė Michelis Faucault – tai mūsų dvasininkas. Aš neteigiu, kad nereikia kreiptis į gydytojus, aš apie kitka. Pagal savo statusą gydytojas šiandien yra aukščiau už dvasininką. Iš pradžių einame pas gydytoją, o jau po to – pas dvasininką. Milžiniški medicinos laimėjimai pakeitė mūsų požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Medicina taip nuskausmino mūsų būtį, kad pradedame pamiršti apie tai, kad mes, žmonės, esame mirtingi.

Bet yra ir kita problema – urbanizacija. Anksčiau dauguma žmonių gyveno kaimeliuose su 100–200 gyventojų. Visi vienas kitą gerai pažinojo. Vadinasi, mirtis vienaip ar kitaip lietė kiekvieną. O kiek žmonių dabar gyvena miestuose? Milijonai.

Įsivaizduojate, kiek jų dėl įvairių priežasčių miršta kasdien? Ir jeigu valstybė nepasirūpintų konvejerine laidotuvių sistema, jei nebūtų suprantamos įstatymų bazės, tvarkančios morgų, laidotuvių biurų darbą, tai visas megapolis paskęstų chaose. Todėl miesto gyventojai su mirusiuoju turi atsisveikinti per 20–30 minučių. Kaime viskas kitaip, ir ten požiūris į mirtį daug ramesnis ir natūralesnis. Todėl, man atrodo, tikinčių žmonių kaimuose daugiau nei miestuose.

Bet juk mirties klausimas – kiekvienos religijos pagrindas. O jeigu šiuolaikinis žmogus su mirtimi nesusiduria, vadinasi – ir religija jam nereikalinga?

Net jeigu žmogus šiandien iš visų jėgų stengiasi išvengti mirties, širdies gilumoje jis vis tiek ją prisimena. Jis gali kratytis jos kiek įmanydamas, bet faktas lieka faktu: mirtis neišvengiama. Ir susidaro keista padėtis. Žmogus neturi ko priešpriešinti mirčiai, jis negali jos įveikti.

Ir tada kyla klausimas: o dėl ko jis apskritai gimė? Kas nors manęs paklausė, ar to noriu?

Žmogus mano, kad jis laisvas. Bet jo laisvės užtenka tik pasirinkti tarp arbatos ar kavos puodelio. Ir viskas. Jokios pasirinkimo laisvės, ar mums būti, ar nebūti, nėra. Kokia gi ta laisvė? Mūsų egzistavimas nulemtas biologinės būtinybės ir tikrai baigsis mirtimi.

Tiktai Kristuje ir per Jį atsiveria nauja perspektyva. Jis parodė mums, kaip pasinaudoti savo mirtingumu siekiant amžinojo gyvenimo: mirti dėl savęs ir gyventi dėl artimojo arba, kitais žodžiais tariant – skirti visas savo jėgas ir visą savo valią kito žmogaus gerovei. Tiktai per šį poelgį asmenybė išsiveržia iš biologinės priklausomybės ir mirties.

Kodėl?

Nes kai žmogus miršta atsisakydamas savęs dėl kito, vadinasi, mirtis jam neturi galios.

O dabar pagalvokime, kiek laiko mes eikvojame norėdami išsaugoti savo gyvenimą. Sportas, mokslas, darbas… Bet Kristus sako: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ (Мt 16, 25)

Nei sveikas maitinimasis, nei bėgiojimas rytais, nei brangūs vaistai neišgelbės mūsų nuo mirties. Bet jeigu visą savo rūpestį, visas savo jėgas skirsime artimajam, jei gyvensime dėl Kristaus, dėl Evangelijos liudijimo, tai įsitvirtinsime amžinybėje, kuriai mirtis neturi galios.

Todėl pradėti dialogą su šiuolaikiniu žmogumi reikia nuo paprasto klausimo: „Tu juk žinai, kad kada nors mirsi? Ką ruošiesi daryti? Kaip tu ruošiesi mirti: amžinai ar kaip Kristus prisikelsi?“

Tikėjimas – ne tai, ką reikia konservuoti. Pirmiausia, tikėjimas – tai tyrimas, tai – nuotykis, kurio metu žmogus auga, stiprėja, tobulėja. Apaštalas Paulius rašo: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ (1 Kоr 13, 11)

„Daugelis šiandien ateina į šventovę, tarsi už jos slenksčio palikę savo smegenis“

Kokia, jūsų manymu, šiandien krikščionio užduotis šiuolaikiniame pasaulyje? Paprasčiausiai išsaugoti savo tikėjimą tokiu sunkiu laiku? Arba šito nepakanka?

Ne, tikėjimas – ne tai, ką reikia konservuoti. Pirmiausia, tikėjimas – tai tyrimas, tai – nuotykis, kurio metu žmogus auga, stiprėja, tobulėja. Apaštalas Paulius rašo: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ (1 Kоr 13, 11)

Aš tikrai žinau, kad mano dabartinis tikėjimo supratimas reikšmingai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš dešimt metų. Tikėjimas negali pakibti, stagnacijoje jis miršta. Krikščionis pašauktas nuolat tobulinti savo tikėjimo sampratą. Todėl neturime būti kokie nors pasyvūs Dievo malonės gavėjai. Mes paties Kristaus pašaukti būti aktyvūs, iniciatyvūs liudytojai. O liudijimas, pagal tikrąją graikiško žodžio reikšmę – tai kankinystė.

Ir mane labai liūdina, kad daugelis šiandien ateina į šventovę nesąmoningai, tarsi už jos slenksčio palikę savo smegenis. O juk kiek daug ir su kokiu užsidegimu mes mąstome apie politiką, ekonomiką ir aptariame tarpusavyje mėgstamas roko grupės, sporto komandas… Bet ar aukojame tiek laiko apmąstyti savo tikėjimą? Klausimas retorinis.

Net kai ateiname į bažnyčią, tai mintimis klaidžiojame kažkur kitoje vietoje. O juk atėjome pas Patį Dievą! Ir daugelis praleidžia pro šalį liturgijos grožį ir gylį, neįsigilina į pamaldų tekstų prasmę. Mes nustojome galvoti apie tai, kas savo reikšmingumu yra aukščiau už visą pasaulį. Vadinasi, mes vis mažiau liudijame apie savo tikėjimą ir neišpildome mūsų didžiojo pašaukimo.

Viename interviu sakėte, kad paauglystėje nustojote vaikščioti į bažnyčią, o 17 metų nusprendėte iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Kas tada atsitiko? Kodėl grįžote į Bažnyčią?

Taip, aš iš tikrųjų pergyvenau tikėjimo atšalimo periodą. Nors augau religingoje terpėje: mano tėvas buvo dvasininkas, o prosenelis 1926 metais buvo iš Rusijos išsiųstas tarnauti į Angliją. Aš asmeniškai pažinojau Surožo metropolitą Antonijų (Blumą). Man jis buvo kaip tikras dėdė – taip dažnai ir nuoširdžiai bendravome. Būtent jis įšventino mano tėvą, o paskui ir mano brolį.

Kai buvau vaikas, labai mėgau būti cerkvėje, patarnauti, bet 12–13 metų mudu su broliu nuo tikėjimo atšalome ir nustojome vaikščioti į bažnyčią. Tėvai tada nusprendė, kad jei jau mes pakankamai suaugę, jog galime likti namie be priežiūros, vadinasi, galime patys nuspręsti – eiti į bažnyčią ar ne. Suprantama, kokį sprendimą priėmiau tokio amžiaus…

Aš nutolau nuo Bažnyčios ir gyvenau gana lengvabūdiškai. Bet esu labai dėkingas savo tėvams, juk jei jie būtų jėga vertę mane toliau vaikščioti į bažnyčią, vargu ar dabar būčiau krikščionis.

O štai mano posūkis atgal, į Bažnyčią, įvyko netikėtai. Kartą, kai man jau buvo 17 metų, aš visą naktį praleidau sunkiai mąstydamas, paryčiais trumpai užsnūdau, kai pabudau, supratau, kad turiu palikti mokyklą ir eiti į vienuolyną. Mano galvoje tarsi kažkas spragtelėjo. Aš jau žinojau, ką man daryti. Ne, nepamanykite – aš nenusprendžiau tapti vienuoliu. Aš paprasčiausiai pajutau, kad turiu vykti į vienuolyną.

Nusprendžiau, kad važiuosiu į Esekso grafystę, į Ionano-Predtečenskio vienuolyną, kurį įkūrė archimandritas Sofronijus (Sacharovas). Mano tėvas, kol dar buvau vaikas, keletą kartų buvo ten mane nusivežęs.

Pamenu, tą rytą nuėjau pas tėvus, kai jie ruošė pusryčius, ir pranešiau jiems savo sprendimą. O jie paprasčiausiai pasakė: „Gerai.“ Paskui pasitikslino: „Tu įsitikinęs?“ Ir po mano ryžtingo „taip“ vėl pakartojo: „Gerai.“ Tai buvo stebėtina! Mano tėvai – o jie visapusiškai išsilavinę žmonės, taip paprastai sutiko su mano sprendimu nutraukti mano mokymąsi mokykloje. Aš nesitikėjau tokios reakcijos.

Vienuolyne prabuvau nuo Kalėdų iki Velykų, paskui grįžau namo ir tęsiau mokslus. Bet nuo Bažnyčios daugiau niekada nenutolau.

Ar sunku šiandien būti krikščioniu?

Būti krikščioniu visada nelengva. Sunku net įsivaizduoti, kaip sunku buvo pirmiesiems kankiniams eiti į mirtį. Ir šiandien žinome apie tai, kaip spaudžiami ir žudomi krikščionys Egipte arba Sirijoje. O Vakaruose arba Rusijoje galima eiti į Bažnyčią nieko nebijant. Bet man atrodo, negalima lyginti persekiojamųjų kančių su taikaus gyvenimo patirtimi. Kad ir į kokią padėtį krikščionis pakliūtų, kad ir kokiu laiku gyventų, liudyti Kristaus Evangeliją visada bus sunku.

Bet juk su daug kuo šiuolaikiniame pasaulyje krikščionis sutikti negali. Kaip tada? Kaip tikinčiajam reaguoti į tai, kas prieštarauja jo įsitikinimams?

Nesu įsitikinęs, kad krikščionis privalo mokyti kitus žmones, kaip gyventi. Jeigu gyvename šalyje, kur Bažnyčia atskirta nuo valstybės, vadinasi, tokios teisės neturime. Tačiau mes turime kai ką daugiau – savo gyvenimo pavyzdį, kuris netikintiems žmonėms bus kur kas labiau pamokomas nei visi pompastiški žodžiai apie moralę ir dvasingumą.

O kaip gyvena kiti žmonės – ne mano reikalas. Bet jeigu jie manęs paklaus, ką apie tai galvoju, atsakysiu: papasakosiu apie Evangeliją, apie Kristų. Bet niekada nepradėsiu brautis ten, kur manęs nekvietė.

Pagal užsienio spaudą parengė Michalina Bočiarova

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode