Juodosios bedugnės taip dažnai minimos ir aptarinėjamos, kad jau atrodo kaip senos pažįstamos. Bet į tokius egzotiškus objektus niekada nevėlu pažvelgti giliau. Taip giliai, kad gal net iki kitos visatos.
Mokslininkai stebėjo juodųjų bedugnių įtaką aplink jas besisukantiems kūnams, matavo joms susiliejant susidarančias gravitacines bangas, o Einšteinas jų egzistavimą numatė dar 1916 metais. Dabar pasiūlytas naujas šio fenomeno paaiškinimas, galintis pakeisti mūsų supratimą apie Visatą.
Nors apie juodąsias bedugnes dar daug ko nežinome (kaip jos atrodo, kas vyksta su krentančia į ją materija, kiek jų yra Galaktikoje), astrofizikai ir astronomai jų egzistavimu neabejoja.
Kaip ten bebūtų, Leuveno katalikiškojo universiteto Belgijoje mokslininkų pasiūlyta nauja teorija teigia, kad juodosios bedugnės iš esmės yra kirmgraužos, koridoriai į kitas visatas.
Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių tokios teorijos atsiradimą, — nuolatinė problema, susijusi su juodosios bedugnės prigimtimi: kirtusi juodosios bedugnė įvykių horizontą, materija krenta į ją ir, tikėtina, sunaikinama. Toks visiškas materijos (ir ją aprašančios informacijos) sunaikinimas prieštarauja kvantinės teorijos, teigiančios, kad informacija negali būti sukurta ar sunaikinta, principams.
Siekdama šią sampratą suderinti didžiuliu ir neįtikėtinai galingu gravitaciniu fenomenu, kurį vadiname juodosiomis bedugnėmis, Leuveno universiteto mokslininkų komanda iškėlė idėją, kad taip besielgiantys „egzotiški kompaktiški objektai“ iš tiesų yra kirmgraužos. Pavyzdžiui, dviejų susiduriančių juodųjų bedugnių sukeliamas gravitacines bangas taip pat būtų galima paaiškinti dviejų besisukančių kirmgraužų susidūrimu.
Vienas iš projekto tyrėjų, Pablo Bueno, tai aiškina taip:
Kirmgraužos neturi įvykių horizonto: jos veikia kaip trumpiausias kelias per erdvėlaikį, kuriuo galima pereiti, nelyginant ilgu koridoriumi į kitą visatą, o jų sukimasis keičia jų kuriamas gravitacines bangas.
Jeigu juodosios bedugnės iš tiesų yra neteisingai interpretuojamos kirmgraužos, mokslininkai turėtų aptikti jų gravitacinių bangų „aidą“ po pagrindinių bangų nurimimo.
Gravitacines bangas aptikti lazerine interferometrine gravitacinių bangų observatorija (angl.Laser Interferometer Gravitational -Wave Observatory,LIGO) ir Virgo interferometru jau pavyko. Kitas kirmgraužų teorijos tikrinimo žingsnis — šio įvykio hipotetinio „aido“ paieškos.
„Jeigu LIGO ar Virgo signaluose būtų patvirtintas aidas, tai taptų praktiškai nepaneigiamu įrodymu, kad astrofizikinių juodųjų bedugnių nėra. Laikas parodys, ar tas aidas egzistuoja. Jei rezultatas bus teigiamas, tai taps vienu iš svarbiausių atradimų fizikos istorijoje“, — tvirtina Bueno.
Technologijos.lt
